Netikros sūrios ašaros, netikros,
Tik ežero tamsias bangas siūbavo vėjas.
Džiovino sąmonę man žodžiai priklūs
Kadais pavasarį, kai tarp ievų stovėjom.

Baltų ievų šinjoną blaškė vėjai
Tarsi sakydami, kad savinuos likimą vogtą.
Dabar žinau — manęs tu nemylėjai,
Tik skausmą raminai, nežinomą ir koktų.

Dabar išnykęs tas įkalbėtas jausmas,
Tarp sienų keturių esu aš vienui vienas.
Nešuos būtovės valandas kaip didį skausmą,
Kurios tarsi grandinės žudo dienas.

Gal su vasaros žaismu aš nusijuoksiu,
Įleisdamas sielon ir savąją negalią.
Ar Evoliucijai tą neviltį išduosiu,
Nes nėr kitų dievų, kurie padėti gali.