Man nepriklauso nė vienas akmuo
Kurį pakėlusi, galėčiau sviesti į tave
Arba pasiūlyti vietoje nuodėmės
Nepriklauso nė vienas taškas
Kurį galėčiau padėti, baigdama
Savąją istorijos pusę
Turiu kvėpuoti atsargiai
Nes man nepriklauso nė vienas
Atodūsis, ištrūkęs iš tavo lūpų
Kartais privalau skristi
Kad neužminčiau nė vieno
Tavo šešėlio pėdsako
Palikto mano žemėje
Vaikštau nudelbusi žvilgsnį
Nes dieviškos kibirkštys
Tavo akyse
Irgi man nepriklauso
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-06-18 01:27:19
... o norėtųsi atvirkščiai...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-06-17 20:29:31
... labiau juntamas apgailestavimas, nei nusižeminimas. Pritariu – širdim rašytas.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-06-17 13:14:16
Itin jausmingas. Širdim rašytas.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-06-17 11:46:02
Taip galima kalbėti, kai yra abipusis išsižadėjimas arba pasmerkimas, net išstūmimas, išvarymas iš žemės arba nuvarymas nuo jos. Ir vis dėlto liūdna - tarp eilučių galima išskaityti žiojėjančią bedugnę... grįžimo atgal nebėra, jis nebeįmanomas, kažkas schizmatiška negrįžtamai...
Gražiai išdėstytos mintys
Anonimas
Sukurta: 2013-06-17 08:25:55
Nuostabus:)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2013-06-17 07:29:35
LAbai jautru, gyva, lyriška.Puikios eilės, miela autore.