Kai mažasis princas mirė Žemėje, persikėlė gyventi į Marsą.
Jį ten atgabeno savamokslis aviatorius Le Diupenas savo nedideliu vienmotoriu lėktuvėliu. Le Diupenas dar pabuvo su princu kelias dienas Marse, kol peržiūrėjo aparatą, sutepė, ką reikėjo sutepti, ir priveržė, kas buvo atsipalaidavę.
Mažasis Princas visą tą laiką nesitraukė nuo draugo ir kartais pertraukdavo jo darbą egzistenciniu klausimu.
Pavyzdžiui:
— O kas bus, kai aš numirsiu ir Marse?
Tada Le Diupenas padėdavo savo raktą, išsitraukdavo cigaretę, užsirūkydavo, ilgai pagalvodavo, pūsdamas dūmą, ir dažniausiai surasdavo tinkamą atsakymą:
— Tada aš perkelsiu tave į kitą planetą.
Arba:
— Kaip tu manai, ar Marse yra gyvybė?
Le Diupenas vėl deda raktą, užsirūko, ilgai galvoja ir atsako:
— Manau yra. Gal ji šiek tiek skiriasi nuo tos, kuri yra Žemėje, bet visumoj, manau, gyvybė yra visoje Visatoje. Ir net už jos ribų. Supranti, ji gali turėti skirtingas formas, svarbu jas pajausti.
— Tu manai — aš sugebėsiu?
— Aš įsitikinęs, mažyli, tu tai gali.
Princas ilgai galvoja, o Diupenas tuo metu pučia orą į padangas. Galų gale tylą nutraukia naujas klausimas, ir padangos lieka nepripūstos:
— Ar visada taip bus: tu mane atveši, o paskui išskrisi? Niekada nepasiliksi su manim?
— Visada. Nepyk, toks mano darbas. Žemėje manęs laukia šeima, vaikai. Negaliu pasilikti.
— O kaip gi aš? Kas bus su manim?
Oras iš padangų baigia išeiti, nes Diupenas pamiršo užsukti sklendę.
— Tau viskas bus gerai. Tu susirasi savo lapę, užsiauginsi rožę, o gal tau pavyks prisijaukinti net avį. Manau, avių čia turėtų būti užtektinai. Ir lapių.

Galiausiai Diupenas išskrido. Mažajam Princui paliko trylikto sriegio šešių centimetrų varžtą, kuris liko po lėktuvėlio nuodugnaus peržiūrėjimo.
— Turėk, jei reikės apsiginti nuo vilkų.
— Aš pasiilgsiu tavęs, Diupenai, — tyliai ištarė Princas. — Atskrisk, kai galėsi.
— Būtinai, — pažadėjo savamokslis aviatorius ir pamosavo savadarbio lėktuvėlio sparnais.