***
Tai eičiau aš keliu tiesiu, vingiuotu
Per kaimus ir per Lietuvos laukus,
Jei kada nors Dievulio būtų duota
Matyt laimingus žmones joj visus.

***
Kas supras, kodėl lemta našlaitėms žydėti
Plyšely mažam prie akmens,
Kai pasaulio plataus nei aprėpt, nei apglėbti,
Kai tiek žemių laimingai gyvent!

***
Vien tik gėlės, tik spalvos,
Rodos, nieko daugiau,
Bet žiūri ir džiaugiesi,
Kad aplinkui gražiau.

***
Taip laukiau minutės, taip laukiau,
Kai prisėsim prie rožės žiedų,
O pro debesis mėnuo išplaukęs
Papuoš mus abu sidabru.

***
Pasakyk, eiliuotas mano žodi,
Ar ilgai per žemę keliavai,
Kas tau kelią pas mane parodė,
Kaip namelį mažą suradai?

***
Pigios mano mintys, matyt, pigios,
Jei tiek daug jų gaunu aš dykai,
Tarsi grūdus sėju savo raštuos,
Kas iš jų išaugs — nebežinai.

***
Kalbu su savimi? Tikrai, kad ne...
Kalbuosi su visais, kuriuos sutiks
Ilgai ilgai klajojus erdvėje
Nematoma viešnia — mana mintis.

***
Žinau, man sakys — žemės glostyt neverta,
Ji tokia nešvari, purvina,
O man noris ir noris ją paliesti dar kartą,
Kol netrukdo eglinė lenta.