Kai sutemos upėmis liejas,
Pasikliauki jazmino šaka,
Lai apgobs švelniai dvelkiantis vėjas
Nakties aksomine skara.

Ir išnyks dienos nuoskaudų pančiai,
Aistrų vilnys užges prie žvaigždžių,
Jei širdužė daužysis ir aikčios,
Tai iš džiaugsmo, kad čia gyvenu.

Senas kaimas ar mažas miestelis,
Net ir priemiesčio gatvė siaura,
Bus kita, kai jazmino šakelės
Skelbs visiems, kad čionai Lietuva.

Jeigu sutemos upėmis neša
Svaigų kvapą birželio nakties,
Tai todėl, kad pražydusią šaką
Jaunas vėjas išdrįso paliest.