Kalbinti norėčiau baltą tako tylą,
Dilgėlėtą dangų, nerimo žvaigždes,
Kodėl lapai krenta, šiaurūs vėjai kyla,
Rudeniu lynojant, kur gi einam mes?

Bet tyla dygioji slepia savo žiedą,
Skardžiuos žvaigždės dūžta, skeldėja dangus,
Tik jaunystės aidas lyg šermukšnis gieda –
Jo aistringą ugnį šalnos neužpūs –

...Tau rašysiu laiškus aš kasnakt, kas rytą,
Geismo dūžiais supsis debesys, kalnai –
Tegu vėjai neša rūbą sudraskytą
Vasaros žaliausios, tegu nemunai

Neša mūsų laimę ir jaunystę mūsų –
Balto kranto smėlis vieversiu dainuos!
Aš žvaigždėtą naktį tavo sapnu būsiu
Ir lietum griaudžiuoju rudenio dienos...