Netgi labai nesunkiai galiu įsivaizduoti balą-pelkę. Iškart prisiminiau kaimą, kuriame iki melioracijos, tai yra iki nusausinimo, po balomis išvedžiojant molinius vamzdelius, tokių, tavo aprašytųjų balpelkių būdavo gana nemažai. O laikas senas jau, tada dar buvau darželinukas ir mano brolis, ir mano pusseserė tada buvo darželinukai.
Aš buvau vyriausias iš jų ir mums prigrąsė kad po balų pelkes nebraidytume. Bet mes braidėme vis tiek, tai tada mus uždarė į daržinę ir turėjome būti kol išleis. Kad neprailgtų, mes su broliu dainavome juokingas dainas ir visai neliūdėjome.
Tavo papasakotoje istorijėlėje man gana ir intrigos, ir savotiško žaismingumo, kai iki galo ne kiekvienam skaitytojui aišku, kas čia, ar bala, ar pelkė, ar viena, ar kita. Kada vanduo boluoja, sakyk. Aš įsivaizduoju, kad tada, kai smarkesnė srovė ar lietus sutelkia nemažai putų, jos baltos. Ir tada vanduo boluoja. Bet nebūtinai, ar ne. Man patiko tavo pasakojimas, tik jis kiek trumpokas yra.

Paslaptis visada turi likti, blogiau, kai viskas iki nuogumo nuplinka...