Prisimink, kai gimei, angelai tyliai verkė —
Džiaugsmo ašaros krito į Žemę žiedais.
Viešpats niekaip ir niekur tavęs nepasmerktų
Vien už tai, kad gyvenime tu suklydai.

Klaidos — tavo kelionė į brandą —
Skaudžios, aštrios, dažnai su spygliais,
Tačiau to, kas po jų atsiranda,
Niekas jau iš tavęs neišraus, nepakeis

Tos ramybės, tikėjimo tvirto,
Kad tai tu ir esi Jo dalis
Ir žinai, ką betektų patirti,
Visa tai meile persmelkia Jis.