1362-ieji

Sukriošėlis Almintas sėdėjo atsirėmęs į milžiniško ąžuolo kamieną ir kramtė sudžiūvusį žolės stiebelį, kai Vytautas išniro iš miško gelmės. Šnopuodamas kaip įniršęs bulius jis palei žemę vilko krauju numargintą lapę.

– Che che, matai, kaip greitai? – sugergždė Almintas žvilgteldamas į miško gudruolę, padrėbtą jam prieš akis.
Vytautas žaliu trauklapiu nusivalė krauju nuteptą kardo ašmenį ir piktai dėbtelėjo į savo mokytoją.
– Žinai, kiek laiko tykojau šito keturkojo? Žinai kiek? Pusę dienos. O žinai, kiek laiko ją gaudžiau, jau nekalbant apie...
– Tu įvykdei skirtą užduotį, sveikinu, – linksmai nutraukė jaunuolį jo mokytojas. – Rytoj sumedžiosi man briedį. Jie stipresni, bet lėtesni.

Tarp išpuvusių Alminto dantų smagiai sukinėjosi šiaudelis.

– Gal jau užteks šitų nesąmoningų medžioklių ir pradėkime mokytis tikrosios kovos.
– Pirmiausia turi pažinti savo priešą, vaiki. Šiandien to ir mokysimės ir tau tai, manau, turėtų patikti. – išsprogdino akis seniokas. – Beje, ši medžioklė netgi labai prasminga. Turėsiu ką valgyti ne tik ateinančios vakarienės metu, be to, ir tave galėsiu pavaišinti, – Almintas vos girdimai nusijuokė ir ištiesė Vytautui maišelį. – Paimk ir pažvelk.
– Kas šiandien jame? Tikiuosi eilinį kartą nepamatyti pastipusios žiurkės, – Vytautas pagriebė maišeliūkštį. Pažvelgė vidun. Tenai gulėjo smulkūs kažkokio paukščio kauleliai su apkibusiais mėsos gabaliukais.
– Prieš kelias dienas suvalgiau juodąjį paukštį, apgraužiau mėsą ligi pat kaulų. Kaip man patiko. Ahhh, su kokiu pasimėgavimu jį suvalgiau, ar bent įsivaizduoji? – svajingai tauškė Almintas, užsižiūrėjęs į giedro dangaus platybes, mėlynuojančias tarp eglių viršūnių. – Ar taip sunku atsilyginti senukui sumedžiojant jam miško gyventoją? Juk jis tau greitai parūpins tikrą karūną.

Vytautas nusviedė maišelį su kaulais Almintui ant kelių.

– Apie karūną jau girdžiu nuo pirmojo susitikimo, galite nebekartoti.
– Tikrojo karaliaus karūną, – pataisė berniuką Almintas. Pagaliau nuleidęs žvilgsnį jis bedė smiliumi į Vytautą. – Ne bet kokią, o tikrą. Bet ne dabar Vytautai, ne dabar, – papurtė savo seną galvą mokytojas tarsi norėdamas kuo greičiau užbaigti šią temą. – Šiandien aplankysime kryžininkus, – išsiviepė jis.
– Jūs juokaujate? – išsprogdino akis Vytautas.
– Visai ne, juk turi pažinti savo priešus iš arti, argi aš neteisus?

Seneliukas atsistojo, ir nepalikdamas maišelio, davė ženklą sekti jam iš paskos ir neatsilikinėti, tarsi pats judėtų greičiau už žirgą. Vytautas nepajuto, kaip atsistojo ir kaip patraukė kartu su mokytoju vakarų pusėn. Almintas visiškai valdė jį tiek medžioklės plotuose, tiek dabar, tiek visada. Nuo pat pirmojo susitikimo jis nepaleido Vytauto. Kitaip pasielgti berniukas negalėjo. Net jei ir būtų pajėgęs, to neleistų karūna, tikrojo karaliaus karūna, kurią buvo pažadėjęs Almintas. O jis tikrai sugeba neįmanoma paversti įmanomu. Deja, gyvūnų medžioklėje neeiliniais sugebėjimais mokytojas nepasižymėdavo, ir vietoje parsiskraidinamas sau kokį šerną, o vėliau sukapodamas jį nematomu peiliu į kelias dalis ir be ugnies išsikepdamas, talkon siųsdavo Vytautą

– Gaila, o aš taip norėjau briedienos... – vapėjo panosėje senis. Krūmokšniai priešaky it klusnūs tarnai patys skyrėsi vos šiam prisiartinus.
Tai buvo pirmasis kartas, kai Vytautas lankėsi pas kryžiuočius. Ir keisčiausia, kad jie priėmė jį kaip savą. Greičiausiai vėlgi Alminto keistų sugebėjimų dėka.

Tai buvo vienas kartas iš daugelio kitų, kai Vytautas viešėjo pas savo naujuosius draugus, mokytojus – kryžiuočių ordiną. Didžiulis krūvis, sunkūs išbandymai, dalyvavimas turnyruose su kitais panašaus amžiaus jaunuoliais berniukui padėjo tobulėti.
Giedrė Mickūnaitė, Didžiojo valdovo suformavimas: Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas, 2006 m.

O senolis tuo metu stovėdavo nuošalėje, vaišindavosi kryžiuočių brukamomis vaišėmis ir akies kampučiu stebėdavo Vytauto treniruotes. Po jų Almintas nuolatos Vytautui kartodavo, jog nieku gyvu neužsimintų tėvui apie jų išvykas pas jo mirtinus priešus.

Ėjo metai ir Kęstučio sūnų vis dažniau lankydavo supratimas, jog kryžiuočiai nėra tokie žvėrys, žmogžudžiai, monstrai, nešantys mirtį, kaip jam buvo peršama nuo mažų dienų. Jie lygiai tokie pat žmonės kaip jo tautiečiai, kaip žemaičiai, kaip lietuviai. O gal visa tai tik gudri Alminto apgaulė?

Bet laikui bėgant, Vytautas įgavo visišką pasitikėjimą tiek savo mokytoju, tiek kryžininkais. Iki vieno šilto vasaros vakaro, kai mokytojas Almintas paprašė įvykdyti paskutinę užduotį.
Mečislovas Jučas, Lietuvos metraščiai ir kronikos, 2002 m.

1367–ieji

Ugnis buvo didžiulė, karšta ir sunkiai prieinama. Ją saugojo du ginkluoti vyrukai. Užduotis atrodė nesunki, tik klausimas, ar pats Vytautas neliks ant ledo. Bet kuriuo atveju tik šventajai ugniai užgesus ji tuojau vėl bus uždegta. Tamsa netruks nė minutės, o vėliau karūna bus Vytauto. Kas gali įvykti per minutę? Net Almintas nespėtų atkeliauti su tikrąja karūna rankose. Vytautas dar kartelį pakėlė galvą į temstantį dangų. Juodų dūmų stulpas kilo į aukštybes, vaizduojantis amžinosios ugnies galybę. Deja, šiandien po akimirkos šios liepsnos virs laikinomis. Labai greitai ir stulpas vėl pakils į dangaus begalybę. Vytautas priėjęs prie sargų pasakė šiems, jog tėvo paliepimu ugnis keliomis minutėmis privalo būti užgesinta. Vyrai susižvalgė ir tik po antro pakartojimo labai nenoriai patraukė pakalnėje kaimo vidury esančio šulinio link. Į juos, pareinančius su keturiais kibirais vandens ir kopiančius kalvele aukštyn, mažai kas kreipė dėmesį.

Iki vakarinio aukojimo dar buvo likęs pusvalandis. Ir tik pasirodžius baltiems dūmams ir susitraukus liepsnos liežuviams, sunerimę vaikai, moterys ir vyrai apspito šventąją ugnį ir negalėdami patikėt savo akimis stebėjo, kaip paskutiniai oranžinės ugnies pasispardymai miršta vandens prislėgti. Pasigirdo aimanos, šūksniai, verksmai. Vytautas atsigręžė į žmonės ir nuramino juos sakydamas, jog už kelių akimirkų šventoji vėl bus įžiebta. Deja, įvyko kai kas, ką Vytautas nujautė tolimoje galvos kertelėje, bet palaikė tai tik bergždžiu vaikišku būgštavimu. Žmonės puolė vienas kitą kaip žvėrys, kovojantis dėl būvio. Ėmė kapoti vienas kitam akis, nagais draskyti veidus, plėšyti rūbus kaip didžiausiems priešams. Visa tai įvyko prieš Vytauto akis. Jie tapo nebe atsakingi už savo veiksmus.

Ūmai kaip perkūnas iš giedro dangaus kaimą apklojo ugnies liežuviai. Sudrebėjusi žemė ėmė skilti po kojomis, dangų pervėrė žaibų kombinacijos. Kažkur miške sudundėjo, sugriaudėjo kareivių balsai – svetimi, bet Vytautui taip žinomi. Medžiai prasiskyrė. Kęstučio sūnus sustiręs įsmeigė žvilgsnį ten, kur turėjo pasirodyti didžiulis kryžininkų būrys, bent jau taip galvojo Vytautas. Armijos nesimatė, bet ji buvo čia. Vytautas girdėjo metalinių šarvų džeržgesį, kovos riksmus, stebėjo kalavijų kliudomus pasimetusius gyventojus. Vyko tai, ko paprastas žmogus nepajėgtų suprasti. Vytautas suprato.

Ir tada liepsnojančios gyvenvietės viduryje Vytautas išvydo Almintą. Jis juokėsi ir palengva siūbuodamas rankomis permetinėjo liepsnas nuo trobelės ant trobelės, nuo tvarto ant tvorų, nuo vartų ant klėčių. Žmonės kaip bepročiai pasileido pilies link, bet ne gelbėtis, ne slėptis. Priešais juos tarsi nepralaužiama organinė siena atsistojo karininkai – Dvaro sergėtojai. Apsėsti pragariškų galių vyrai moterys bei vaikai puolė prieš ginkluotus vyrus, skuodė tiesiai į mirtį. O pilies gynėjai neturėjo kitos išeities. Sumosavo kalavijai, sušvilpė strėlės. Krito galvos ir kitos kūnų dalys.

Priešpilį nuklojo kančios riksmai ir kraujo upės. Vytautas pasileido prie Alminto, tik pribėgti niekaip nepajėgė. Tarytum sapne – kuo smarkiau bėgo, tuo giliau klimpo nematomuose sakuose. Kartu klimpo ir stingo visas aplinkinis fonas. Balsai, ugnis, dūmai, Alminto juokas priašaky. Tik degėsių ir kraujo kvapas, sumišęs su baime smelkėsi vis giliau į sielą. Vytautas sukniubo. Nematomos grandinės surakino jaunuolio rankas ir kojas. Atrodo, sustingus pasauliui, tik vienintelis Almintas lengvu žingsniu ir teartėjo prie savo mokinio. Labai lengvu. Jis nebešlubavo, neatrodė susikūprinęs. Almintas buvo kur kas jaunesnis. Jo veide nebesimatė tiek raukšlių kaip ankščiau, o rankos tapo nebe tokios suvytusios kaip seniau. Pakaušį dengė tamsūs plaukai. Almintas atrodė jaunesnis bent dvidešimčia metų, jei ne daugiau.

– Štai dėl tokių akimirkų verta gyventi, net jei tas gyvenimas tęsiasi amžinybę, ar ne taip Vytai? – išsišiepė Mokytojas, jo burnoje bolavo dantys.

Vytautas norėjo pasakyti daug ką, norėjo šaukti, keiktis, bet įstengė tik žiopčioti. Neregėta jėga spaudė jį prie žemės, laužė rankas, bet jis galėjo matyti. Paralyžiuotas visu kūnu Vytautas matė prie jo prisilenkusį Almintą. „Kas tu esi?!“ – rėkė mintyse Kęstučio sūnus. – „Kas tu toks?!“

– Tu man padėjai Vytautai, o aš savo pažadą tesėsiu tik, jeigu paklusi man.
Tik atlaisvink mane ir aš nužudysiu tave
– Bet kiek žinau, to nebus, todėl Vytuk, man teks tave nužudyti. Dėl daugelio priežasčių. Kai mirsi, aš tau ant galvos uždėsiu karūną. Juk supranti, kad aš laikausi pažado.

Almintas atsitraukė kiek toliau nuo sustirusio Vytauto. Jo mokinys daugiau nieko nematė, tik mokytojo veidą ir troškinančių dūmų užsklandą, girdėjo traškančias trobeles, prislopusius šūksnius, griaudesį, dundesį, vis garsėjantį bildesį.

Almintas pakėlė nuo žemės Vytauto kalaviją. Taip, buvo girdimas bildesys. Vis garsesnis ir artimesnis. Kanopų bildesys – laisvas, greitas, nesusaistytas jokiais ryšiais su šia, dabar vykstančia velniava.

– Vytautai, joks žmogus šiame pasaulyje nėra pajėgus mane įveikti. Aš stipriausias, aš valdau viską, ir taip bus visados. Ar žinai, kaip aš elgiuosi su žmonėmis, kurie man nebereikalingi?
Almintas savo energingu nepavargusiu žvilgsniu nužvelgė Vytauto kalaviją ir žengė jo link.
– Amžinoji ugnis, tik ji vienintelė užgožianti mano jėgas. Amžinas aš arba ugnis. Abu egzistuoti kaip vienis negalime – tik aš arba ji.

Staiga mokytojas sustojo kaip įbestas, atsigręžė į tą pusę, nuo kurios sklido bildesys. Kaip tik iš tenai pro dūmų debesį išniro Žirgas – juodas, greitas, piktas – ir savo visu svoriu perbėgo Almintą, kanopomis sutrypdamas jo atjaunėjusį kūną, mantiją bei tai, kas buvo maišelyje. Almintas žemiškos jėgos buvo visiškai prislėgtas prie žemės, prie pat Vytauto kojų. Žirgas nusižvengė, apsuko ratą aplink Vytautą ir dingo troškiuose dūmuose.

Kanopų bildesys tolo. Vytautas pajuto galįs pajudinti rankas ir kojas, sunkiai ir lėtai jis atsisėdo, išplėšė kalaviją iš Alminto gniaužto. Jo mokytojas sunkiai alsavo, nuo lūpų kampučio kaklo link sruveno tamsiai raudono kraujo srovelė. Galva buvo suknežinta.

Vos girdimu balsu Almintas sugergždė kažką nesuprantamo ir įbruko Vytautui į ranką savo maišelį, kuriame visuomet laikydavo maisto likučius. Vytautas neskubėdamas pažvelgė vidun, kur arklio kanopų sulenkta gulėjo auksinė karūna. Kai jaunuolis atsigręžė į Almintą, šis tyliai, vos girdimai pridususiu balsu juokėsi. Kęstučio sūnus iškėlė kalaviją virš savo mokytojo, kurio veidas vėl priminė šimtametį senuką. Bet to neprireikė – bedantė šypsena dėkingai atsukta į Vytautą, jau buvo sustingusi, akys – pavargusios, senos – žvelgė į jį, bet savo mokinio daugiau nebematė.

Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių metraštyje aptinkami štai tokie žodžiai: „Vytautas kaip pametęs galvą šaukė savo tėvui Kęstučiui rodydamas į seną nebegyvą kryžiuotį, esą jis užviręs visą šia košę. O Kęstutis nesupratęs, kad jis visą tą laiką net ir jį maustęs. Kęstutis teigė, kad tą žmogų mato pirmą kartą. Visi negyvi kryžiuočiai Kęstučio įsaku buvo garbingai sudeginti specialiai tam tikslui užkurtame dideliame lauže. Vytautas paprašė, kad senąjį kryžiuotį sudegintų dar garbingesnėje vietoje. Metraštininkas pažymi dar kai ką: „Kariškis pastebėjo neįprastas figūras, nupieštas kryžiuočio pakaušyje, vienas suprato jas kaip nereikšmingus simbolius, kitas įžvelgė žemėlapį ir nesuprantamą raštą. Nežinia kieno, nežinia kokį.
Mečislovas Jučas, Lietuvos metraščiai ir kronikos, 2002 m.

Naujai uždegtoje amžinojoje ugnyje gulėjo vyrukas, senolis, su tuščiomis akiduobėmis tarsi skeletas. Liepsnų liežuviai jau skubėjo pabaigti savo darbus. Greitai jo kūnas virto pelenais, tik karūna, kurią apnuogino sudegęs maišelis, nė kiek nepasikeitė. Deja, tas tylus gergždžiantis balsas Vytauto galvoje skambėjo net ir tuomet, kai jo mokytojo kūnas, virtęs tamsiu dūmų stulpu, pakilo į žvaigždėtą dangų. Skambėjo ir žygyje prieš aukso ordą, svečiuojantis pas kryžiuočius, krikštijant Lietuvą, kovojant Žalgirio mūšio laukuose, karūnavimo išvakarėse. Balsas kvietė Vytautą pasiimt savo karūną, tikrąją karaliaus karūną.

Metraštyje rašoma, kad tą pačia naktį Vytautas ištraukė kažkokį, spindintį auksu daiktą iš šventosios ugnies. Jis nebuvo panašus į nieką. Figūra, susidariusi nuo karščio, nepriminė konkretaus objekto. Keista. Bet Vytautui ji labai patikusi. Vėliau Vytautas popieriaus lape perrašinėjo ant keisto auksinio daikto buvusią simboliką. Manoma, ten buvę kontūrai lygiai tokių pačių formų kaip ir ant mirusio kryžiuočio galvos. Metraštininkas perrašė tų laikų žmonėms nesuprantamą piešinį; įdomiausia tai, kad mūsų laikais visa tai atrodo labai pažįstama. Vytauto piešinys be galo panašus į dabartinės Lietuvos kontūrus, mažos, kuklios, paprastos. Joje buvo išraižytos kreivos šleivos, bet mūsų laikais suprantamos raidės: „Karūna amžiams“.
Mečislovas Jučas, Lietuvos metraščiai ir kronikos, 2002 m.