Rausvam danguj jazmino baltos šakos
Ir man, ir tau \"labanakt\" tyliai sako.
Jis nekalbės ir žalios rankos neišties,
Tik dovanai kvapų svaiginančių palies.

Seni draugai gerai pažįsta vienas kitą,
Tiek metų, žiedlapių ant žemės pribarstyta,
Svajonių ir jaunystės pasakų gražių
Birželio vėlų vakarą kartu pintų.

O ir dabar...
Ne rudenį, bet vasarą man neša,
Ryte nukrės ant veido rasos lašą,
Palinks, mažais lapeliais sušnarės...
Lyg būtų krūmas, bet širdis gėlės.