Nuolat stebėdama Beną, Ulė įsikalė į galvą, kad jai nesant namuose, Liudvelė pavadavo ją ne tik prie pečiaus, bet ir Beno lovoje. „ Kodėl anksčiau, visą laiką jos neapkentęs, staiga pasidarė toks geras ir nuolaidus jai? Priėmė visam laikui už stalo, nieko jai negaili ir net aprėkė mane, kai pasakiau, kad visko labai daug išeikvojo, – mąstė Ulė. – O kaip persimainė iš veido, kai pasipiršo seniūnas. Turbūt iš pavydo, ne kitaip... Buvo tarp jų toks dalykas iš visko matyt. Argi nematau ir dabar, kokiomis akimis ją sekioja... Bet ir gudri gyvatė... Ne tik su Benu guli, bet ir kitą sugebėjo prisiviliot. Toks vyras, galėtų ne tokią gauti... Merginą ir dar su pasoga, o čia našlė ir dar su vaiku... Nesuprasi, kas tiems vyrams kada šauna į galvą...“
Atrodo, tik reikėtų džiaugtis, kad nebeliks Liudvelės namuose, nebereikės sukti galvos dėl Beno, bet ji ir pati nebežino, dėl ko ji taip sielojasi: ar dėl įsivaizduojamos neištikimybės, ar iš pavydo, kad Liudvelei taip pasisekė.
„ Jeigu tik žinotų seniūnas, kad ji guli su Benu, tikriausiai jos nebeimtų, – nenurimsta Ulė, – bet iš kur jis sužinos, jeigu niekas nepasakys? O kodėl aš pati negalėčiau to padaryti? – kursto ji save, – kodėl nepasakyti, nepadaryti gero darbo, nepagelbėti žmogui? Visą gyvenimą dėkos prisiminęs. Bet palauk,, – vėl abejoja, – jeigu ji neištekės ir toliau liks gyventi tuose namuose, tai ji su Benu ir prie manęs ras kur pasislėpti. Nenužiūrėsiu gi... Bet niekis, aš kaip mat ją išgyvendinsiu. Jau vieną kartą buvo susiruošusi išvažiuot, išlėks ir dabar, kai suimsiu gerai į nagą“.
Prisiminusi, kaip greitai ir netikėtai įvyko piršlybos ir, bijodama, kad taip pat greitai neįvyktų vestuvės, Ulė, neilgai svarsčiusi, pasiskubino įgyvendinti savo sumanymą.
Vieną ankstų rytą, paprašiusi Liudvelės, kad prižiūrėtų vaiką, tuojau po pusryčio Ulė išėjo neva svarbiu reikalu pas kaimynę į gretimą vienkiemį, o atėjo pas seniūną Mykolą Paužą.
Sulaukęs tokios ankstyvos viešnios, seniūnas labai nustebo, bet mandagiai pakvietė į vidų, pasiūlė sėstis ir pats prisėdo. Mykolas truputį nekantraudamas laukė, ką pasakys Beno žmona, nes turėjo reikalų į valsčių ir ketino anksčiau išvažiuoti į miestelį
Bet kalba užsitęsė.
Susitikusi akis į akį su seniūnu, Ulė pasijuto nejaukiai. Iš pradžių net ėmė gailėtis čia atėjusi, bet, pamačiusi, kaip jis gražiai gyvena, Ulę užvaldė pavydas.
Pirmo aukšto patalpos buvo skirtos daugiau ūkiškiems reikalams. Pasieniais stovėjo sustatyti suolai, viduryje –  didžiulis stalas su kėdėmis, o ant sienų kabėjo lentynos su indais. Kampe buvo išmūryta duonkepė krosnis, o prie jos – dviejų skylių baltų plytų viryklė. „ Kaip ir kiekvienoje kaimo pirkioje“, – nenustebo Ulė.
Tačiau antras aukštas buvo įrengtas miesčioniškai. Ant langų kabojo užuolaidos iki žemės, švietė geltonai nudažytos grindys. Tarpe tarp langų buvo pristumta minkšta sofa, o patalpos viduryje – gražus poliruotas stalas, apstatytas net šešiomis kėdėmis su aukštomis atkaltėmis, kad būtų patogu atsilošti. Po stalu ir kėdėmis patiestas tamsiai rudas su geltonais ornamentais kilimas, teikė kambariui prabangą ir jaukumą.
„ Gražu, šviesu, erdvu, miestietiška – ir viskas atiteks Liudvelei “, – net užgniaužė kvapą Ulei.
– Tai ką pasakysi, kaimyne? Nelabai turiu laiko. Turiu skubiai važiuoti į miestelį, – neramiai sujudo kėdėje seniūnas Pauža.
– Manau, kad tamsta gerai neapgalvojęs pasipiršai pamotei, – seniūno paraginta, ryžosi Ulė, bet šis paprieštaravo.
– Kodėl neapgalvojęs? Labai gerai viską apgalvojau. Moteris darbšti, padori, ne piemenė. Na, ir nenusenusi... Kaip tik tokia, kokios man reikia. Aš irgi ne jaunuolis.
– Kai dėl to padorumo, tai kaip tik norėjau perspėti. Ne viskas taip yra, kaip tamsta galvoji.
– Tai kas gi yra? – sukluso vyriškis. – Ar ji nepadori?
– Tas ir yra, kad paleistuvė paskutinė, – net išraudusi išrėkė Ulė, – kol aš buvau ligoninėje, ji visą tą laiką su Benu gulėjo.
Seniūnui ne juokais grybštelėjo už širdies.
– Iš kur žinai? – paklausė jis patylėjęs.
– Pati mačiau, – nė nemirktelėjusi išdrožė Ulė.
– Palauk! Kaip galėjai matyti, kad per visą tą laiką tavęs čia nebuvo? Ar buvai kada parvažiavusi?
– Tai kas? Ir taip iš visko matyt. Tokio dalyko nepaslėpsi.
Seniūnas tai išgirdęs, net lengviau atsikvėpė. Jis prisiminė, kai atėjusi Liudvelė prašė jo pagalbos. Skundėsi jais abiem, ruošėsi, viską metusi, išvažiuoti. „ Juk nenorės iš gero, viską palikusi bėgt iš savo namų? Jeigu būtų kas nors nepadoraus tarp jos ir Beno, neleistų jis žmonai taip užsisėsti ant savo meilužės, tuo labiau nepersekiotų pats. Ar tik nenori ta geradarė Liudvelės apšmeižti, jai pakenkti ir taip išardyti vestuves? Nori turėt darbininkę už dyką ir joti ant jos ir vaiko? Iš tokios žiežulos visko galima tikėtis “, – svarstė seniūnas Mykolas Pauža.
– Sakyk tiesiai, šviesiai. Pati matei, ar tik tau taip atrodo? – piktai prispyrė Ulę seniūnas. – Atmink, kad tokį dalyką reikia įrodyti. Apšmeižti žmogų gali labai greitai, bet paskui ne taip greitai tokią klaidą galima ištaisyti. Pati gerai pagalvok, taip apie ją šnekėdama. Ji dabar jau nebe viena ir toks reikalas liečia mus abu, o ne tik ją. Sprendžiasi dviejų žmonių likimas. Netikiu, kad sakai tiesą, o jeigu meluoji, tai geriau dabar prisipažink ir baikim tą kalbą.
– Kam man šmeižti ir meluoti? – pasišiaušė Ulė. – Atėjau tik norėdama gero, bet jeigu tamstai ir taip gerai, tai žinokis, turėkis sau, niekas nuo paties jos neatima, – pakilo moteriškė. – Abiems užteks... – dar drėbė ir šovė pro duris.
Mykolas netiki nė vienu Ulės žodžiu. „ Meluoja ir viskas, tik įdomu, kokiu tikslu tai daro? Kas jai iš to? Tik jau ne dėl to, kad nori man „gero“. Turbūt pavydi, tiktai nesuprantu ko? Pati ne merga, turi vyrą, šeimą... Negi būtų tokia gili neapykanta? Pagaliau visokių žmonių yra sviete... “ – svarstė seniūnas Pauža.
Tos pačios dienos pavakare, grįždamas iš miestelio, seniūnas ir atvažiavo tiesiai į Meldainių vienkiemį.
Niekas nenustebo. Jis čia dabar dažnas svečias.
Visi parėję iš laukų, apsėdę stalą laukia vakarienės. Benas pakvietė seniūną Mykolą sėstis, o Liudvelė ir jam pripylė dubenėlį pieniškos sriubos.
Kai šeimyna po vakarienės kas sau išsivaikščiojo ir pirkioje liko tik savi, Mykolas sušneko. Nebuvo tik Ulės. Po vakarienės ji dingo kaip į vandenį.
– Pabandykim išsiaiškinti vieną dalyką, kuris daugiau ar mažiau liečia mus visus, – labai rimtai pasakė seniūnas Mykolas. – O kur tavo žmona? – apsidairęs paklausė Beno.
– O kas ją žino?  Ateis. Tai koks gi tas reikalas? – nekantravo jis.
– Be jos nešnekėsim. Reikia, kad būtinai būtų ji.
– Šit kaip? – stebėjosi Benas. – Kuo ji čia dėta?
– Sakiau gi, kad tai liečia visus, – pakartojo seniūnas.
Prasėdėjo visi gerą valandą. Ulės kaip nėra, taip nėra. Net Benas susirūpino.
– Kurgi ji pasidėjo, gal atsitiko kas?
– Nieko jai neatsitiko, – nuramino seniūnas ir pakilo, – kai tik aš išvažiuosiu, matysi, ir ji atsiras, – dar šyptelėjo išeidamas.
Taip ir buvo. Pamačiusi pro klėties langą, kad iš kiemo išvažiavo Paužą, atėjo į pirkią ir Ulė.
– Kur buvai? – užsipuolė ją Benas, – žmogus taip ir išvažiavo nesulaukęs. Ką veikei?
– Nuo kada aš turiu tau pranešinėti kur buvau, ką veikiau? – dedasi pikta, o širdyje dar ir dabar neramu... „Kažin, ką sakė seniūnas? Ar kalbėjo apie mane? Turbūt ne. Jeigu būtų šnekėjęs, nebūtų Benas toks ramus“.
Bet seniūnas nepalieka Ulės ramybėje. Už poros dienų – jis ir vėl čia. Ulė vos spėjo dingti daržinėje.
Taip pavaikščiojęs kokią savaitę, Mykolas neteko kantrybės ir jau norėjo viską išklot be jos, bet, geriau pagalvojęs, nusprendė: „ O ką aš pasieksiu papasakojęs? Ką tai duos? Norėjau, kad pati Ulė prisipažintų prie Beno ir Liudvelės juos apšmeižusi. Norėjau išgirsti, ką ji šnekės, Benui girdint... O šiaip, tai jokios naudos. Žinoma, tarp Beno ir Ulės kiltų didelis triukšmas, riksmai, keiksmai, gal net ir muštynės. Žinoma, kad kliūtų Ulei, bet ne to man reikia. Kam kelti tokį sąmyšį? Ir taip aišku, kad ji meluoja. Ar nuo to bus geriau, kad ji prisipažins apkalbėjusi? Ir gaus nuo Beno į kailį? Tegu sau gyvena ramybėje ir duoda mums su Liudvele ramiai gyventi“.
Taip viską apgalvojęs, nieko nepaisydamas, per šv. Petro ir Povilo atlaidus seniūnas Mykolas Pauža vedė našlę Liudvisią Meldainienę ir parsivežė ją su sūnumi Jonu į savo gražius namus.