Vienas Vytauto mokytojų buvo kryžiuotis, nes tėvo dvare nestigdavo vokiečių belaisvių; Vytautas iš jų ir bus išmokęs skaityti, rašyti bei kovoti.
Zenonas Ivinskis, Vytautas didysis, 1930 m.

1361– ieji

Tą šiltą pavasario rytą berniukas pirmą kartą sėdo ant juodo bebaimio ristūno. Vytautas nuolat matydavo, kaip jo tėvas ir kiti diduomenės nariai – dėdės – taip juos pratindavo vadinti mokytojas Gerucijus – visomis išgalėmis mėgina pažaboti laukinius pievų eržilus. Spausdami šlaunimis žirgų nugaras, daužydami pagaliais per sprandus, taip nuvargindavo gyvulius, kad šie po ilgo ištvermingo šokio vos nustovėdavo ant kojų. Kartais tai trukdavo penkiolika minučių, kartais kur kas rečiau – keturias valandas. Šiandien Vytautas sulaukė ir savo eilės. Deja, žirgas, kurį jis mėgino suvaldyti, buvo vienas iš pikčiausių, greičiausių bestijų, kokį tik buvo matęs vaikas. Dėl to Vytas per daug nenustebo, kai praėjus keletui valandų po intensyvios netiesioginės kovos, nenuilstantis gyvulys lengvu atsispyrimu perskriejo medinį užtvarą, juosiantį ištryptą šimto kvadratinių metrų plotelį. Šnopuojantis ir prunkšiantis žirgas pasileido laukais – ten, kur jis pats norėjo.

Paskutiniai saulės spinduliai skendo tolimojoje miškų grandinėje, nudažydama debesis raudona kraujo spalva. Žvelgdamas į danguje plūduriuojančius ugninius kalnus, Vytautas visuomet galvodavo, jog mato visiškai kitą, jų žemei nepriklausantį dievų pasaulį. Greičiausiai ta ryškiai raudona dėmė danguje, dievų skleidžiama šviesa, pranašaujanti artėjančią audrą ir traukė paklaikusį ristūną. Patys dievai kvietė jį. O už nugarų sklido dėdžių keiksmai, išsigandusios motinos įsakmus balsas, kinkomų žirgų žviegesiai. Vytautas visomis jėgomis laikėsi apglėbęs juodojo eržilo kaklą. Vėjas draikė berniuko šviesius, pečius siekiančius plaukus į visas puses. Žirgo kanopos brisdamos per palengva kylantį rūką kėlė tamsiai pilkšvus žemių debesėlius. Pro šalį lėkė pakrypusios, sukiužusios lūšnelės, dirbami žemės plotai, ganyklos, nustebusių priblokštų žmonių veidai, smalsus būrys vaikų. O žirgas nestojo. Netrukus raitelį ir jo žirgą pasitiko maldų žodžiai, kūrenamas laužas, stabai, senolių dainos. Vytautas atsigręžė atgal ir akimis palydėjo tirštame pavakario rūke nykstančią gyvenvietę.

Žirgas nė lašelio nepailsęs, beveik nepramindžiotu taku nėrė miškan. Vytautas visiškai nesijautė kirtęs draudžiamą ribą. Jis buvo apimtas azarto ir malonių jausmų. Jis tuojau pavargs, sustos, turėtų sustoti, amžinai gi nejos. Tamsus it smala ristūnas, piktesnis už pikčiausią priešą, gudresnis už gudriausią valdovą išsuko iš takelio ir laviruodamas tarp eglių, ąžuolų ir alksnių skuodė į girios gilumą. Dainų skambesys nutilo. O medžių šakos kabinosi už Vytauto skverno, talžydamos šonus ir rėždamos gilius brūkšnius lygioje veido odoje. Po akimirkos kitos žirgas išniro į pievelę su retai augančiomis eglėmis. Ūmai nebūta jėga it nematomos rankos stumte nustūmė berniuką nuo balno. Vytautas ore padaręs apsisukimą šleptelėjo į minkštą samanų paklotę. Naivu būtų manyti, jog gyvūnas draugiškai ir rūpestingai palauks berniuko. To neįvyko.

Žirgas pajutęs absoliučią laisvę nuskuodė sau. Kanopų keliamas garsas nuslopo, jį užgožė miško tyla. Vytautas po lėto atsistojo. Jo žvilgsnis instinktyviai varstė kiekvieną medį, šakelę, krūmelį, net gėlės stiebelį, kad įsitikintų, jog miške jis vienas. Bet šioje pievelėje buvo dar kažkas. Vytautas akies kampučiu dešinėje pastebėjo, užfiksavo, o gal greičiau pajuto silpną judėjimą. Žaibiškai išsitraukęs kalaviją iš makšties atsisuko ton pusėn.
Žmogus, vilkintis tamsų it naktinis dangus apsiaustą, susilenkęs per pilvą, artinosi prie išsigandusio dešimtmečio berniuko. Nepažįstamasis atsitiesė sunkiai ir lėtai it kamuojamas nugaros skausmų. Gobtuvas dengė galvą, o veidas išvagotas gilių raukšlių tarytum bylojo: Tu net neįsivaizduoji, kaip man sunku. Vytautas stipriau suspaudė medinio buko kardo kotą.

– Varge tu mano, – girgždančiu balsu prakalbo senis – parodyk man tą, kuris sumeistravo šį bevertį kardą, kad pamokyčiau, kaip kuriami ginklai.
Tokio keistuolio šiose žemėse Vytautas nebuvo matęs, bet jis žinojo, kaip reikia elgtis. Tėvas ir kiti jam ne kartą aiškino, ko imtis, sutikus priešą. Tas senis buvo iš kitur. Ir jis turėjo su savimi tą daiktą, vadinamą kryžiumi. Tik jį slėpė. Sunaikink jį.
– Nesiartink daugiau kaip per žingsnį, prakeiktas kryžiuoti, – įsakmiai suriko Vytautas, deja, baimės gaidelių nuslėpti nepavyko.
– Berniuk, iš ko sprendi, kad esu tavo priešas? – pravėrė bedantę šypseną žmogus iš miško.
Raukšlėtasis dėdulė iš lėto nepastebimai artėjo berniuko link tarsi lūšis prie grobio. Gal ir draugiškai atrodė atėjūnas, bet po šia malonia kauke veikiausiai slėpėsi mirtinas priešas. Neapsigauk.
– Tu vienas iš tų žudikų kryžiuočių, mane nori apgauti. – paniekinamai sušvokštė vaikas ir riebiai nusispjovė.
– Nuleisk kardą, bernužėli, jei būčiau norėjęs, seniausiai raitytumeisi po mano kojomis. Atėjau taikiai. – nepažįstamasis iškėlė rankas tarsi pralaimėjęs karys prieš nugalėtoją. Dabar juos teskyrė vos du metrai.
– Ar nori, vaike, žinoti, kiek metų aš turiu? – iš padilbų nužvelgė Vytautą senis ir pravėrė savo kūdikišką burną.
Vytautas veikė greitai. Užsimojęs mediniu žaislu, ore nubrėžė puslankį. Ir kardo bukasis ašmuo, turėjęs vožti seniui į makaulę, sustojo per colį nuo tikslo, sustabdytas raukšlėtos, bet tvirtos rankos. Tada be didesnių pastangų randuotasis ištraukė jį Vytui iš rankų.
– Ei, prietranka, atiduok ginklą, – šokinėjo berniukas, bandydamas pasiekti aukštai iškeltą kardą.

Kuomet kardas liko kaboti ore tartum pririštas prie nematomo siūlo, nepažįstamasis nusijuokė prikimusiu balsu ir dar plačiau išviepė burną. Vytautas išsprogdinęs nustebusias akis, žingtelėjo atatupstas. Vyriškis, apsigaubęs mantija, kikeno susirietęs, porą kartų suplojo, tada vėl susiėmė už pilvo. Prikimęs juokas skambėjo visame miške, suskilęs į daugybę balsų. Atrodė tarytum visa armija supanti juos abu ir jau ilgą laiką tykojusi krūmynuose, žolėse ir medžiuose leiptų iš juoko. Po akimirkos viskas nutilo.
– Kaip tą padarei, išgama, – baikščiai išstenėjo klausimą Vytautas ir atsitraukė dar keliais žingsniais.
– Vaike, ar bent žinai, kad šiuo ginklu net vabalą sunkiai užmuštum. Jau nekalbu apie priešus, esančius visai netoli nuo čia. Jie šurmuliuoja kaip skruzdėlynas ir jų daug. Vytautai, o kad tu žinotum tiek, kiek žinau aš.
– Iš kur... – Vytautas nustėręs papurtė galvą, tarsi negalėdamas patikėti, kad nepažįstamojo lūpas ką tik paliko jo vardas. – Tu pažįsti mano tėvus?
– Ne, aš nesu vietinis ir niekas iš tau žinomų žmonių manęs nėra sutikęs ankščiau. Niekur. Bet tai nereiškia, kad turiu būti tavo priešu. Na ir kvailas įsitikinimas. Kas tave viso to mokė, ar ne tas pats sumeistravęs tau šį medžio gabalą?
– Jie sako, man dar negalima turėti tikro kalavijo, nes aš dar jaunas.
– Jaunas, – senukas nusikvatojo užvertęs galvą į viršų, gobtuvas nukrito apnuogindamas galvą, ir Vytautas pagaliau atitraukė savo apstulbusį žvilgsnį nuo ore kabančio kalavijo. Šis tuo pat kartu nukrito į samanas. Nepažįstamojo galva buvo tokia pat raukšlėta kaip ir oda. Maža to, beplaukę makaulę margino įvairiausių randų randelių gausybė. – Tu jau dabar privalai būti pratinamas prie karų, prie tikro kovotojo gyvenimo. Jie sako – jaunas, – vėl nusižviegė tariamasis priešas, atrodė, jog dar vienos juoko bangos nepažįstamasis neištvers, ir jį vainikuos širdies smūgis.

Senolis, jeigu ir pajuto nukritusį gobtuvą, nesijautė nepatogiai, atvirkščiai, atrodė dar labiau pasitikintis savimi, skirtingai nuo Vytauto.

– Maniškiai tuojau pasirodys čia, tuomet tau nebeatrodys viskas taip juokinga.
– Vaikiuk, – raukšlėtojo šypsena lyg pamojus burtų lazdele dingo nuo veido, – kol aš pats norėsiu, nei manęs, nei tavęs tie žmonės nepajėgs surasti, o dabar tau reikia tikro ginklo. – randuotasis atsikrenkštė ir įsakmiu balsu sugergždė. – Nagi, ko baidaisi, pasiimk savo kardą, neįkasiu. O gal tu ir karūnos nori? Kaipgi nenorėsi.
Vytautas šiek tiek delsdamas ir abejodamas pasilenkė prie tos vietos, kur gulėjo jo medinis kardas. Pakėlęs nuo žemės ginklą susverdėjo. Jis buvo daug sunkesnis, metalinis, kokius turėjo tikri kariai. Vytautas džiaugsmo kupinu žvilgsniu pasukinėjo tikrą kardą savo mažose rankutėse. Tada pažvelgė į randuotąjį, žvelgiantį į jį iš padilbų ir besišypsantį.
– Tai mano kardas? – paklausė Vytautas, jo veide sušmėžavo dėkingumo atspindys.
– O kieno daugiau? – gūžtelėjo pečiais nepažįstamasis.

Vytautas, pabandęs užsimoti kardu, vos nenugriuvo, tada visas švytintis atsisuko į žmogų, kurio vardo jis nežinojo. Vytautui pasirodė, jog tie randai ant plikio galvos visai nebuvo randai, jam pasirodė, jog tai kaži kokios figūros, simboliai.

– Kas jūs toks? – nedrąsiai ir tyliai užklausė Vytautas.
– Vadink mane Almintu, – pamėgino nusilenkti plikis, bet vos palenkęs nugarą Almintas taip ir sustingo. Prireikė keleto minučių, idant vėl atsitiestų. Vytautas akimirką netgi norėjo padėti senukui, bet pastebėjęs, kad jam neblogai sekasi nusprendė nesikišti.
– Dėkoju, – tarstelėjo.
Vytautas jau ketino pasišalinti, bet Alminto žodžiai jį sulaikė:
– Manau atsidėkojimo iš tavo pusės neužteks, che che. Ne dabar, bet labai greitai privalėsi man padaryti paslaugą – padaryti tai, ko aš pats niekaip nesugebėčiau. Bet dar ne dabar. Įvykdęs mano paliepimą gausi tai, ko geidžia visa tavo esybė. Žinau, neapgausi manęs. – Vytautas žiojosi kažką sakyti, bet Senolis neleido.
– Visad čia mane surasi.

Seneliukas mirktelėjo akimi ir apsigręžęs nušlepsėjo miško gelmėn.

Ėjo savaitė po savaitės, diena po dienos. O Vytautas niekaip nesiryžo grįžti miškan ir susirasti Alminto. „Jeigu tam Seniui ir reikės pagalbos, lai pats ir ateina“, – dažnai kartodavo sau Vytautas tik prisiminęs neįprastą pažintį.

Praėjus lygiai mėnesiui po keisto susitikimo, Almintas pagaliau pasirodė Vytautui, bet ne prie pilies vartų, ne miestelyje, netgi ne turguje, o Vytauto sapnuose. Lygiai toks pat kaip tada: su tamsia šiurkščios medžiagos mantija, gobtuvu ant galvos, kikenantis sausu balsu, paslaptingas ir kviečiantis ateiti. Vytautas nepaisė sapnų net ir tuomet, kai bedantis raukšlėtasis senis išnirdavo priešais, vos berniukui užsnūdus. O kartais nė to neprireikdavo. Kartais vaikui tik užmerkus akių vokus tamsoje išryškėdavo nepažįstamojo siluetas, stovintis miške, kojomis trypčiojantis samanas bei kvatojantis rankomis už pilvo susiėmęs. Jį supdavo ore kabančių žmonių figūros, besiraitančios skausmo agonijoje, ir kaskart jam garsiau nusikvatojus sumažintos žmonių kopijos virptelėdavo it perlietos siaubo bangos.

Naujasis kardas, žinoma, buvo atimtas Tėvo ir pritvirtintas prie sienos ginklų rūsyje. Vytautui lankytis toje patalpoje buvo griežtai draudžiama kaip ir vienam keliauti į tolimesnes žemes. Vytas tėvui sakė, jog kardą radęs miške, o Kęstutis atšovęs, jog dar anksti mojuoti metaliniais ginklais.
Mečislovas Jučas, Lietuvos metraščiai ir kronikos, 2002 m.

Almintui pradėjus rodytis ne tik sapnuose, košmaruose, bet ir šešėlio pavidalu šmėžuoti šventyklos sienose, tipenti pilies koridoriais bei trintis turguje it nelaimėliui vargdieniui Vytautas suprato, kad visa tai nėra nemigos sukurta iliuzija ar nuvargusio proto vaizdinys. Almintas iš tiesų vaikštinėjo pilyje ir tuo Vytautas įsitikino vieną vakarą, sėdėdamas prie nuo maisto ir šnekų lūžtančio stalo. Didžiojoje salėje prisirinko visa galybė svečių iš gretimų kraštų. Tarp jų buvo ne tik vietiniai žemaičiai ar lietuviai, bet ir atstovai iš Rusijos bei Lenkijos. Tarp kurių ir Vytauto mokytojai, giminaičiai ir net pats Ordino maršalas.

Ūmai berniukas sustingo kėdėje. Į salę ryžtingai įžengė vyriškis juodu apsiaustu, gobtuvu slepiantis galvą. Tai buvo Almintas. Bet kaip? Vieni dievai težinojo, kas jį čia įleido. Ir kodėl. Ilgai netrukus Vytas suprato, kur šuo pakastas. Jo tėvas draugiškai uždėjo ranką atėjūnui ant peties ir pakvietė prisėst kartu su visais prie keptos mėsos gabalais, įvairiomis daržovėmis, duonos papločiais bei gėrimais nukloto stalo. Tik visiems susėdus pilies valdovas Kęstutis pakilo iš savo krėslo ir šurmuliui nutilus rėžė įžanginę kalbą. Per ilgai nesukęs visko į vatą supažindino Vytautą su jo būsimu mokytoju. Berniuko tėvas kalbėjo, jog Almintas – ne tik vienas iš geriausių jo draugų, bet ir nepaprastu protu, įžvalgumu pasižymintis žmogus. Taigi mokysiantis Vytautą karo meno ir viso to, ko reikia augančiam būsimam valdovui, karvedžiui. Vytautas sėdėjo apšalęs, kone sustiręs, ir tik žvilgsnis nepaliaujamai bėgiojo nuo Alminto prie tėvo. Nuo tėvo prie Alminto. Senukas iš padilbų stebėjo Vytautą o jo sukta šypsenėlė bylojo: „Vytautai, ar nesakiau, kad dar pasimatysim“.