Prabusk, žmogau! Prabusk, doras lietuvi,
Į tavo kiemą atšliaužia žalčiai
Primest tvarkos, kurios tokios nebuvo
Ir nepažino juodžiausieji laikai.

Turėjai MOTINĄ, mylėjai ją kaip saulę,
Vadindavai gražiausiuoju vardu,
Dabar kitaip, į tavo meilę spjauna,
Vadinti privalėsi „tėvas du“.

Kai gimdavo naujagimis, tėvai čia pat žinojo —
Miela dukrytė gimė ar laukiamas sūnus.
Berniukas stiebės vyru, mergaitė — kaip jaunoji,
Kuri tekės ir kada nors pati augins vaikus.

Žalčiai nerimsta, klastą Konvencija pridengę,
Vaikams nustato socialines lytis,
Kurias jie patys pasirinks, kai bus tik pasirengę
Moralę žaltišką širdin priimt.

Prabusk, žmogau, prabusk, doras lietuvi,
Na kaip tada, kaip Sąjūdžio laikais,
Iškelki Kryžių šįkart kaip kalaviją
Kovai su tautai brukamais nuodais.