Po ano apsilankymo seniūnas Pauža dar ne kartą buvo atėjęs į Meldainių vienkiemį, o, atsitikus tokiai nelaimei, jis užeina vis dažniau ir teiraujasi, kaip laikosi ligoniai.
Benas visada turi kuo jį pavaišinti, o Liudvelė negaili geros užkandos.
Kitą kartą Pauža ir pats atsineša butelaitį, o sėdėdami ir gurkšnodami, vyrai kviečia prisidėti ir Liudvelę.
Seniūnas paprastai ateina sekmadienio popietėmis, kai Liudvelė būna jau apsiruošusi ir, kaip sekmadienio dienai, truputį pasidabinusi.
Apsivilkusi išeiginę suknelę ar bliūzelę, ji visada atrodo gražiai, o, išgėrusi mažą stiklelį, jaunatviškai parausta. Tokia miela moteriškaitė labai paįvairina dviejų vyrų kompaniją ir sukelia norą pasitempti ir pasireikšti.
Seniūnas, linksmai juokaudamas, nenuleidžia akių Liudvelės ir visaip stengiasi į save atkreipti jos dėmesį.
Iš tiesų, tai Paužai ne tiek rūpi, kaip jaučiasi Beno žmona ir vaikas, kaip norisi pamatyti Liudvelę ir praleisti laiką jos draugijoje. Nors jis lankėsi čia ne taip jau seniai, bet, sužinojęs kad grįžo Ulė su Stasiuku iš ligoninės, sekmadienio popietę atėjo jų aplankyti.
– Sveika sugrįžusi, – pasveikino seniūnas Beno žmoną ir net pabučiavo į ranką, – o štai ir Sasiukas, – paglostė galvelę pribėgusiam vaikui, – seniai bemačiau, net paūgėjęs. Kaip gi tau sekėsi ligoninėje? Ar ne bijojai daktarų? Jie turbūt negeri? Liepia gerti karčius vaistus, o kitą kartą net skaudžiai įduria... Ar dar važiuotum kada tenai? – klausinėjo Pauža, paduodamas vaikui saldainius.
– Ne, – papurtė baltą galvelę vaikas ir prisiglaudė prie motinos.
– Prisikentėjo jis nabagėlis, ką ir be kalbėt, – apkabino ji berniuką, – neduok Die, kada nors vėl ten sugrįžti.
– Taip, – pritarė seniūnas, – nė vienas nenorėtume ten pakliūti. Bet, kita vertus, jeigu ne ligoninė, kažin kaip būtų buvę su jumis. Sunkus atvejis nudegimas. Šiaip ar taip, bet linkiu niekada daugiau gyvenime neturėti reikalų su daktarais, – užjausdamas palinkėjo seniūnas Pauža.
Čia jau Benas neapsikiaulino ir tai progai ištraukė butelį. Liudvelė, kaip paprastai, pasirūpino užkandžiu ir visi draugiškai susėdo už stalo.
Buvo lyg ir atšvęstas Ulės sugrįžimas iš ligoninės. Kai ištuštėjo butelaitis, pasirodo, kad ir Pauža turi atsinešęs.
– Tegul bus ir nuo manęs, – pastatė jis gėrimą ant stalo, – ko gi ne šventė? Visi namie, visi sveiki... Argi ne smagu? Ir išvis man čia smagu pas jus. Norisi ilgiau pabendrauti, – lyg pasiteisino, – niekas nesako, – atsisuko jis į Beną, – turėjai ne mažai išlaidų ir vargo, o dabar vėl bagotas esi, vėl turi bent dvi šeimininkes... O aš kaip vienas, taip vienas...
– Tai ko snaudi? – paragino jį Benas, – negi visame valsčiuje negali susirasti sau poros? Neabejoju, kad atsirastų ne viena, kuri mielai tekėtų už tavęs.
– Po teisybe, tai jau turiu nusižiūrėjęs, tiktai kažin, ar ji norės tokio senio? – smailiai žvilgtelėjęs į Liudvelę, nusijuokė seniūnas.
– Koks čia senis? Dar nė ne žilas, – padrąsino jį Benas, – tiktai čiupk, nieko nelaukęs. Tik žiūrėk neprašauk, manau, kad turėtum gauti su didele pasoga.
– Gal pats ir teisybę sakai. Nėra ko laukti, – surimtėjo seniūnas, – reikia kartą padaryti pradžią. Patinka man tavo pamotė, Benai, ir nėra ko slėpti. Kiek duosi pasogos? Kitą kartą su piršliu atvažiuosiu...
– Ach štai, kur šuva pakastas? – trumpam suglumo Benas, bet greitai susitvardęs, juokavo toliau, – tik ar ne per gerai pats nori? Atiduok jam tokią moteriškę ir dar pridėk pasogos... Nieko nebus. Tokios kaip mano pamotė paieškoti reikia. Tokios nesimėto...
– Na, kad ir be pasogos? Jei ji manęs nebrokytų? – juokėsi seniūnas. – Ką pasakysi, Liudvele, ar tekėsi už manęs?
– Juokitės, juokitės, – raudona kaip aguonos žiedas Liudvelė, – o jeigu aš imsiu ir pasakysiu, kad sutinku. Ką tada darysit?
– Na, tai daugiau nieko ir nereikia, – linksmas seniūnas, – galima sakyt, kad piršlybos jau įvyko. Kam tų piršlių, kam tų ceremonijų? Aš pasipiršau, tu sutinki, ko daugiau reikia? Duokš ranką, ateik čia, sėskis prie manęs, – pakilęs Pauža paėmė Liudvelę už rankos. – Rytoj pat kviečiu pas save į svečius, – kai susėdo abu su Liudvele, rimtai kalbėjo seniūnas. – Ateis duktė, papietausim, susipažinsim iš arčiau, pasitarsim dėl vestuvių. Kai jau pradėjom, tai reikia viską baigti iki galo. Ar ne taip?
Liudvelė nei gyva, nei mirusi... „ Ar galima visa tai priimti už tiesą? Ar iš tikrųjų jis man pasipiršo, o aš sutikau už jo tekėti? Lyg tai to nebuvo... Ar visos piršlybos taip keista vyksta? Negi tikrai, tie prieš minutėlę išsakyti pokštai, užuominos, juokeliai virto tikrove? Ar galima tuo tikėti? O vis tik įvyko kažkas nepaprasto. Visų akivaizdoje aš štai sėdžiu prie jo, o jis kviečia jau rytoj pas jį apsilankyti... O jeigu aš patikėjusi ten nueisiu ir paaiškės, kad viskas tik linksmi juokeliai? Kažkas nelabai tikra, bet kaip norėtųsi tikėti, kad tai tiesa. Visgi šneka ne koks piemuo, o stolnas, rimtas žmogus, seniūnas... Kaip bebūtų, o nueiti reikia.. Kaip gi kitaip sužinosiu teisybę? “
– Na, tai dabar prašau visus išgerti už naują porą, – Liudvelė girdi kaip per sapną Beno žodžius ir atsargiai paima į ranką pilną stiklelį, kurį jai padavė seniūnas Mykolas.
Ji mato, kaip perdėtai linksmas Benas, to negalima buvo nepastebėti, mato kaip Ulė, kietai sučiaupusi lūpas, nė kiek nesišypso, akivaizdžiai matosi, kad ji nesidžiaugia tokiu įvykių posūkiu.
Visi išgeria, užkanda ir, Benas nieko nelaukęs, vėl pripildo stiklelius...
Kai seniūnas susiruošė į namus, Liudvelė, kaip visada, pakilo jo palydėti, bet šį kartą, tik užsidarius priemenės durims, Mykolas ją apkabino,  stipriai prispaudė prie savo krūtinės ir bučiavo taip godžiai, lyg trokštantis gertų gėlą, gaivinantį vandenį.
– Tai lauksiu rytoj. Pasisvečiuosi iki vakaro, pamatysi, kaip gyvenu, pavaikščiosi po mano valdas, pasitarsim, ką darysim toliau.
– Vis dar negaliu patikėti, kad visa tai rimta. Prasidėjo viskas nuo juokelių, – tyliai ištarė Liudvelė.
– Nežinau, kaip tau, bet man tai labai rimta. Nebenoriu daugiau juokauti ir gyvensim tikrą, gražų gyvenimą. Aš žmogus sugyvenamas. Nebijok, neteks gailėtis. Su pirma žmona tiek metų išgyvenome santarvėje, mokėsiu mylėti, gerbti ir tave.