Seniai, seniai, kai net eilėraščių nerašiau,
Dar iki istorinio determinizmo pokštų
Gyvenau linksmiau, sočiau ir gražiau,
Todėl grįžti į tuos ramius laikus trokštu.

Šita strofa – nebylios sąmonės katastrofa,
Nes sukelia atsiminimų šleikštų katarsį.
Taip mąstau atsisėdęs ant senos sofos.
Bet ką daryti? Nesibarsiu eilėraščiais garsiai.

Ir aš, beraštis valstietis, čia niekuo dėtas –
Kaltas mąstymas ir širdis – trupantis ledas.
Žingsniais esu tingus ir sunkiai lėtas,
Dažnai nepataikau į vakar suartas pėdas.

Seniai, seniai, kai dar eilėraščių nerašiau,
Gyvenau geriau, linksmiau ir gražiau.