– Ar bijote parodyti savo tikrus jausmus priešingos lyties asmeniui?
– Ne, visai ne...
– Ar iškrečiate pokštų savo draugams?
– Dažnai!
– Jei reikėtų iš naujo pradėti intymų gyvenimą, norėtumėte...
– O, reikėtų pagalvoti, ko norėčiau!
    Tai tik ištraukos iš testų klausimyno, kuriuos Elė mėgo laisvalaikiu lukštenti lyg saulėgrąžas. Jų rasdavo ir užsienio, ir gimtojo krašto žurnaluose, dažniausiai skirtuose moterims. Ypač jai patiko vieno kanadiečio sudarytieji testai, kurie savo intymumu žadino erotines fantazijas. O kiek sumaišties joje sukėlė knyga „Ar mokate paaiškinti savo sapnus?“ Ji dažnai bandydavo spėlioti, ką tas ar kitas „karštas“ sapnas galėtų reikšti. Gal tai Elės vaikystės neįprastų įspūdžių pasekmės ar jos troškimų atspindžiai, glūdėję giliai pasąmonėje? Gal užslėpta nimfomanija? Elė bandė save įtikinti, kad nereikia gėdytis to, kas buvo, nes jau negali nieko pakeisti. Natūralu, kad stengiesi pamiršti viską, kas vėliau atrodė gėdinga ir net amoralu. Elės sieloje kylantys geidulingi potroškiai – tik jos prigimties šauksmas. Pasileidėle ji savęs, žinoma, nelaikė, nors sugyvenimas be santuokos vis dar atrodė ne toks jau ir nuodėmingas.
    Gimusi tremtinio šeimoje Šiaurėje, Komijoje, anksti patyrė didžiulį troškimą kuo daugiau ir drąsiau pažinti suaugusiųjų pasaulį. Grįžusi į Lietuvą beveik kūdikystėje, ji metus lankė paruošiamąją grupę, kad galėtų pakankamai lengvai mokytis lietuviškoje pradinėje. Tėvui, buvusiam šachtos nr.9 elektrikui, gimtinė atrodė kone Eldoradas, palyginus su Vorkuta. Kai buvo leista grįžti, jis su penkiamete dukra susiruošė gimtinėn vasaros atostogų ir tuo pačiu pasižvalgyti, kur su šeima galės įsikurti vėliau, parvažiavę visam laikui. Elei Lietuvoje buvo įdomu viskas: patiko didžiuliai medžiai, kokių Šiaurėje neregėjo, spalvotos karuselės ir sūpynės parke, dar, aišku, skanūs braškiniai ledai. Ji tada „įsimylėjo“ kaimynų berniuką, vaišinusį ją ir saldainiais „Meška Šiaurėje“, ir skania namine jo mamytės daryta gira. Vilius, būdamas kiek vyrėlesnis, ėmėsi nuo pat pirmų jų pažinties dienų ją globoti, mat mokėjo rusų kalbą. Elei labai patiko, kad ja domimasi ir rūpinamasi.
    Pirmieji atsiminimų blyksniai, išplaukę iš tos jų vaikiškos draugystės, vedė mintyse Elę į tokį nenusakomai jaudinantį, kupiną paslapčių, judviejų bendravimą. Tada dar pati gerai nesuvokdama, ko ji norėtų, Elė, likusi viena giminių namuose, pakvietė Vilių į svečius.
   ...Netrukus nei iš šio, nei iš to ji ėmė instinktyviai nusirenginėti, kviesdama berniuką, jos visų užgaidų paklusnų pildytoją, pažaisti paslaptingą „tėtuko ir mamytės“ žaidimą...
    Tuokart viskas baigėsi gan greit: kai juodu įsitaisė po stalu, ir abu, subedę nuogus užpakaliukus, trynėsi, muistėsi, jų palaidą žaidimą nutraukė netikėtai grįžusi iš parduotuvės Elės „babytė“. Pamačiusi įraudusius ir sukaitusius vaikus, nusprendė, kad jie pernelyg smarkiai, vieni namie likę užsidūko, tad liepė jiems eiti į kiemą žaisti, kol ji paruoš pietus.
    Elė ne kartą, kai nieks nematė, ropštėsi Viliukui ant kelių, glaustėsi ir nekaltai jį į žanduką bučiavo. Berniukas iš pradžių muistėsi, šluostėsi atgalia plaštaka Elės bučinuko apseilėtą skruostą, bet... apsiprato. Jis keistai virpėdavo, po to ją blokšte nublokšdavo nuo kelių ir visas išraudęs sprukdavo kur į pašalį.
    Vėliau Elė mokėsi ne viename Lietuvos internate, nes motina, pagimdžiusi broliuką, pasiligojo. Netrukus jie sužinojo baisią diagnozę: vėžys... Mirus motinai, juodu su broliuku vis turėjo gyventi valdiškuose namuose – internatuose, nes tėvas įsidarbino elektriku tokioje įmonėje, kur tekdavo po kelias dienas vis kitame mieste taisyti magistralinius gedimus. Vėliau tėvas tragiškai žuvo, šalindamas aukštos įtampos elektros avariją, įvykusią per didžiulę audrą, kai virto net seni tvirti ąžuolai.
    Juos su broliuku netrukus atskyrė. Mokydamasi ir gyvendama viename Kauno internate, sužinojo, kad broliuką iš kūdikių namų kažkas įsivaikino, jos nė neatsiklausę. Ji mokėsi silpnai: pradinukų mokytoja ir auklėtojos mažai tesirūpino Elės sveikatos problemomis. Be to, ji buvo gan atžagari ir išdykusi. Su kitais pradinukais prisigalvodavo visokių eibių. Dabar Elė prisimena, kaip su suolo drauge Genute, taip pat tremtinių dukra, našlaite, ne kartą žaidė netoliese esančioje apleistoje statybvietėje „motinas – dukras“: jos paeiliui „gimdė“ vaikelius – lėlytes, ištraukdamos jas iš savo tarpkojų. Mat iš vyresniųjų klasių mergaičių buvo prisiklausę visokių pasakojamų moteriškų gimdymo paslapčių, nugirstų pirties dienomis su jomis maudantis internato duše.
    Mergaitės brendo ne metais, o dienomis. Ne vieną išsiuntė į koloniją už „nepadorų“ elgesį. Elė prisimena savo penktąją klasę, kai vieną sekmadienio popietę tuščioje klasėje „darė eilę“ su jos bendramoksle Naste. Keista, bet bausmės susilaukė ne „eilinukai“, bet jų auka. Nastę išsiuntė „pasitaisyti“ visam laikui į sustiprinto režimo „sanatoriją“ – Naujosios Vilnios beprotnamį. Kai vieną vasaros dieną Elė nuvažiavo su keliomis mergaitėmis ir auklėtoja aplankyti Nastės, vos ją beatpažino: plikai nuskusta galva, nuo vaistų pertekliaus ištinusi, ji vos pralemeno kelias neaiškias frazes...
  Elė stengėsi kaip įmanydama apsiginti nuo negrabių, įkyrių internato bernų, kai jie, nutaikę progą, užspeisdavo kampan ir skaudžiai grabaliojo mergaitės paslėpsnius. Kartą ji neapsikentusi čiupo tokiam aršiam grabaliotojui už jo stagaro ir taip spūstelėjo, kad šis net sucypė iš skausmo. Daugiau nenaudėliai prie jos nelindo, bet ir nekerštavo, tik ignoravo šokių vakarėliuose šeštadienio vakarais.
   Buvo ir auklėtojų – mergaičių glamonėtojų. Vienas toks – buvęs Sibiro
auka, budėdamas vakarais, tikrindavo, ar mergaitės sugulė miego be kelnaičių, kaip to, neva, reikalavo internato taisyklės. Elė ne kartą įsitikino, kad to gašlūno rankos moka po antklode surasti jos intymią vietelę ir sukelti saldų mergiškos gėdos jausmą, nuo kurio dar ilgai negalėdavo užmigti. Jai nepatiko ir per šokius aptemdytoje salėje pasiglamžyti su kokiu žingeidžiu bernaičiu. Žinojo ir matė, kad drąsesnės ir smalsesnės su savo šokėjais nulįsdavo į kokį nuošalesnį užkampį prie palėpės rimčiau paintymauti. Pati ne kartą užtiko porelę, net dejuojančią iš pasitenkinimo. Jei tokius užtikdavo kas iš vyresniųjų auklėtojų, baigdavosi liūdniau: poreles išsiųsdavo į skirtingus internatus. Taigi internato prisiminimai ir patirti įspūdžiai nepaliko nieko malonaus.
   Vėliau, kai penkiolikametė Elė pradėjo mokytis „profkėje“ siuvėjos amato, ji tęsė mokslą vakarinėje mokykloje, norėdama baigti vidurinę. Bręsdama pagaliau suvokė, ko norinti. „Pažink save“ – kartojo sau ir stengėsi tapti kuo greičiau nepriklausoma ir savarankiška, valdanti visą vyriškų patinų giminę. Sielos gilumoje ji norėjo tapti įdomia moterimi, dėl kurios solidūs vyrai kraustytųsi iš proto, apiberdami ją komplimentais ir dovanomis. Teoriškai ji „pasikaustė“ iš Rytų išminčių meilės vadovėlio – „Kamasutros“, susidomėjusi slapčia skaitydavo per pamokas apie sueities subtilybes. Keista, bet ji dar buvo skaisti. Nors ir mačiusi daug purvo, ji sugebėjo išlikti kūniškai nekalta, bet karštos svajonės vis dažniau paslapčia kirbėjo jos pasąmonėje. Ji gašlūnams neatrodė neprieinama, bet mokėjo valdyti tiek juos, tiek savo aistringą prigimtį. Vakarinėje visko patyrusios klasiokės nepatikėjo, kad Elė – internatinė mergaitė – dar skaisti. Juk ji turėjo tiek gerbėjų vakarinės donžuanų tarpe. Ne vienas ją po pamokų lydėjo į bendrabutį, tikėdamasis palankumo. O ji nei iš šio, nei iš to įsimylėjo iki ausų vieną mokytoją, kuris, deja, buvo jau vedęs, nors ne ką už ją vyrėlesnis. Ji rado dingstį pasilikti po pamokos, neva, norėdama pasikonsultuoti dėl rašinio, užduoto parašyti namuose. Vėliau rado dingstį apsilankyti jo namuose, nunešdama jam pamirštą vertingą knygą, kad ši kur nedingtų. Elė vis tikėjosi kažkokios lemtingos jų santykių atomazgos, nors žinojo, kad maža vilčių. Mokytojas, dėkingas už sugrąžintą bibliotekos knygą, pavaišino ją skaniu pyragu ir žolelių arbata, po to palydėjo iki troleibusų stotelės.
    Pirmasis jos nekaltas atsisveikinimo bučinys baigėsi tragiškai: ji puolė į benuvažiuojantį troleibusą užsiveriant durims, paslydo ir parkrito po ratais. Mokytojas iš siaubo suakmenėjęs paklaikusiu žvilgsniu žvelgė į kažkaip susiklaipiusį, sumaitotą Elės kūną, iš kurio veržėsi dejonė. Savigrauža ir nenumaldomas žmogaus kančios riksmas perskrodė vakarėjantį dangų...
    Tai buvo pirmasis ir paskutinysis jų tragiškas pasimatymas po trumpo nekaltos pažinties ir bendravimo meto.
    Elė grįžo iš ligoninės po pusmečio, bet iš buvusių bendramokslių sužinojo, kad jos nelemtų neišsipildžiusių svajonių vyras, jos nelaimės liudininkas, vakarinėje jau nebedirba.
    Prasidėjo kitoks jos gyvenimas neįgalaus žmogaus ratukuose – be svajonių apie meilę, šeimą, ateitį, nors... ką žinai...