Rūko skepeta šluosto išsilydžiusį vakaro purpurą
Lyg priminti norėtų bevėstančiam kraujui būtąsias aistras.
Nors šnabždu širdžiai:\"Ša!\", bet jinai ilgesingai suspurda,
Nes baigtinių dimensijų protas nenori suprast.

Nusiprausiu raukšles, mėnesienoj išbraidžiusi rasą,
O svajonėms ir vėl segsiu margus drugelių sparnus.
Išsilies nektaru tai, kas jau panašėjo į actą,
Po šėlionių nakties jei tik kraujo likučiai prabus.

Dievaži, pavargau. Užmirštu net skolas mylimiesiems.
Kas pakvies atsibust, kai nei vieno šalia nebebus?
Kas glėby ištirpdys šiurpuliais pasiskleidusią vėsą?
Kas į vakarą bris rūko skepetos plėšti perpus?

Šnabžda vardą širdis. Atminimai išjudina kraują,
Ašarotoms akims tiks puikiausiai šešėlių žaismė.
Lengva būna tada, kai balastas nebesveria saujų.
Abejonių nėra, skliautas praviras, pradeda brėkšt.

Jeigu leistų man spręst, aš ištirpti norėčiau gegužy,
Apie aistrą šlamėt, kai gamtoj pasipylę žiedai,
Kai vilčių ir svajonių sparnai dar plasnoja nė kiek nepalūžę,
Ir kol purpuro viso nušluostyti dar nepasiekia rūkai.