Pavasarį Liudvelė buvo jau visai pasiruošusi išvažiuoti, kai tuo metu vienkiemyje įvyko didelė nelaimė.
Ulijona rengėsi kepti duoną. Atsinešusi duonkubilį, jį pasistatė arčiau prieždos, kad būtų patogiau verdančiu vandeniu užpilti miltus. Plikyta duona saldesnė.
Su čepele ištraukusi iš pečiaus puodą su verdančiu vandeniu, nukėlė jį nuo prieždos su puodkėliu, bet turbūt netvirtai suėmė, kad, benešant prie duonkubilio, puodas netikėtai išslydo jai iš rankų ir nukrito žemėn.
Į duonkubilį pateko tik maža dalis vandens, o didesnė išsiliejo ant aslos ir užpylė kaip tik ten besisukiojantį sūnelį Stasiuką. Gerokai kliuvo ir pačiai Ulei ant rankų ir kojų, bet ji nieko nežiūrėdama puolė nurenginėti vaiko. Skaudančiais pirštais nepajėgdama atsegioti sagų, ėmė šauktis pagalbos.
Išgirdusi šauksmą, iš stancijos atbėgo Liudvelė.
Prie slenksčio garuoja pribėgęs vandens klanas, ant grindų voliojasi klykdamas vaikas, sumerkusi rankas į kibirą su šaltu vandeniu, nesavu balsu šaukė Ulė.
– Vaikas! Stasiukas! Gelbėkit Stasiuką!
Liudvelė akimirksniu viską suprato ir, peršokusi karštą balą, pribėgo prie vaiko.
– Greičiau nešk švarią paklodę, kad turėčiau kur paguldyti vaiką. Aš netruksiu jį nurengti, – šūktelėjo ji Ulei, o pati kad ir skubiai, bet atsargiai numovė vaikui kelnytes, nuvilko švarkelį, marškinėlius ir nuavė batukus.
Pamirkytos šaltame vandenyje rankos nebe taip skaudėjo ir Ulė jau galėjo atidaryti komodos stalčių. Suradusi baltą lininę paklodę, ją atnešė Liudvelei, o ši į ją susupusi nuogą vaikelį, nunešė ant lovos už mūrelio.
Nudeginta buvo tik viena kūnelio pusė. Visas šonelis nuo kojytės iki ausytės raudonavo kaip žarija ir Liudvelė paguldė vaikutį ant sveiko šono.
– Mirkyk šaltame vandenyje drobules ir klok ant nudeginto šoniuko. Jam mažiau skaudės, – pasakė Liudvelė Ulei, – o aš pasiųsiu Jonuką į lauką, kad praneštų Benui. Bet ne, geriau aš pati. Aš mokėsiu paaiškinti, kokia rimta padėtis.
Benas parvežė daktarą, bet ką gi jis galėjo padaryti?
– Nedelsiant į ligoninę, – tik pamatęs vaiką, pasakė jis ir Stasiukas su motina tuojau pat buvo išgabenti į apskrities ligoninę.
Grįžęs iš miestelio, Benas atrodė labai prislėgtas.
– Palikau abudu. Vaikui reikia, kad būtų šalia motina, bet ir jai pačiai reikės gydytis. Apdegintos rankos, o kai apžiūrėjo kojas, tai ir visai blogai. Apšutintos labai ilgai išbuvo su apavu. Lupasi oda, išvien atvira žaizda, reikia rimto gydymo. Ulei blogai, o su vaiku išvis neaišku kaip bus. Didelė dalis kūnelio nudegusi... Atrodo, kad ir daktarai susirūpinę.
– Didelė nelaimė, ką ir sakyti. Užjaučiu. Tai dabar pats negalėsi manęs išgabenti, – apgailestavo Liudvelė, – o aš jau viską suruošiau tik dėt į vežimą ir važiuot.
– Teks palaukti, – nusiminęs Benas,– o gal tu visai niekur nevažiuok. Nepalik manęs vieno tokioje bėdoje, – Liudvelė dar niekada nematė jo tokio nusižeminusio. – Laukuose pats pavasarinis darbymetis. Ten reikia žmonių. Ir mums su bernu, ir merginai darbų tiek ir tiek. Būk gera, pašeimininkauk vietoj Ulės, kol ji grįš iš ligoninės. O ir šiaip, galėtum gyventi kiek tik nori. Visiems visko užteks. Ir duonos, ir mėsos... Galvijai jau išėjo į ganyklą, prasideda pats didysis pienas... Užteks pyktis, skersakiuoti vieniems į kitus. Juk po teisybei nėra dėl ko. Visi savi žmonės. Gyventume nuo šiol taikiai, išvien, kaip ir pridera gyventi vienai šeimai. Matysi, kaip bus gerai.
– Jei taip sakai, tai galiu ir pabūti, – net susigraudino Liudvelė, – liksiu, dirbsiu, bet valgysim kartu su vaiku prie vieno stalo. Pats žinai, kad neturiu iš ko gyventi. Neužsiauginau paršo, pabaigiau savo ir grūdus, ir bulves, o be to , juk galvojau išvažiuot. Karvutė bendrai ganysis kaip ir anksčiau, tai ir pienas tegu būna bendras, o kai nereikės nei skalbti, nei duonos kepti, būdama laisvesnė, ir laukuose padėsiu. Man nesunku, kad tik jie greičiau pasveiktų ir sveiki grįžtų į namus.
Liudvelė vėl prie pečiaus ir vėl šeimininkė.
„ Ką padarysi? Reikia žmogui padėti, kai jau atsitiko tokia nelaimė. Pas mamą nuvažiuosiu bet kada. Ten visada atsiras mums vietos, bet jeigu bus taip, kaip Benas sako, kai prispaudus bėdai atėjo į protą, tai ar nebūtų geriau ir visam laikui čia pasilikti? Ir mamos neapsunkinčiau ir prieš žmones gražiau. Šiaip ar taip, čia visi mane žino kaip vyresniojo Meldainio našlę, o ten kas? Iš namų išvaryta vargšė benamė. Kažin dar kaip vaikas jausis, atsidūręs kitoje aplinkoje, dirbdamas padieniu darbininku pas ūkininkus? “ – svarstė Liudvelė.
Namuose tvarka. Šeimyna laiku pavalgius, darbai laukuose juda į priekį, nevėluoja, orai palankūs, nusistovėjo giedra, bet iš ligoninės žinios prastos. Ulijona po truputį gerėja, o Stasiukui visai prastai.
Žaizdos sunkiai gija, vaikas nieko nevalgo, maitinimas dirbtinis, komplikavosi plaučiukų uždegimas... Visai nusikamavo vaikas. Gydytojai gydo, lopo, bet patys abejoja, ar pavyks Stasiuką pastatyti ant kojų. Jeigu širdelė atlaikys, tai su laiku gal ateis pagerėjimas, bet ir tai dar ne greitai.
Gydymas užsitęsė beveik du mėnesius ir, tik Dievui davus, abu sugrįžo į namus.
Ulė dėl savo sveikatos galėjo grįžti ir anksčiau, bet ji liko prie vaiko, kol jis visai pasveiko ir buvo išrašytas iš ligoninės.
Berniukas paskutiniu metu jau valgė pats, jam grįžo apetitas ir atrodė net truputį pasitaisęs, o motina Ulijona atrodė visai nusibaigusi. Nuolat matydama taip kenčiantį vaiką, kankinosi pati, nemiegojo per naktis, pagaliau ligoninės maistas ją taip nualino, kad ji vos laikėsi ant kojų.
Ar jai stovėti prie pečiaus? Ar jai ūkio ruošos darbai? Ji ir toliau per dienas nesitraukia nuo vaiko, rūpinasi juo, girdo vaistus, gamina skanesnį valgį ir pati pavalgo kartu su juo. Kai po pietų miega Stasiukas, tai ir ji numinga. Vakare su vaiku eina anksti gulti, ilgiaui pamiga ryte.
Ulė miega neatsimiega, valgo neatsivalgo, o Liudvelė ir toliau šeiminkauja. Kai valgį gamina nauja šeimininkė, daug skanesnis būna maistas ir šeimyna patenkinta.
Ir kurgi ne.
Kai blynus kepa Liudvelė, visada įmuša keletą kiaušinių, barščiams negaili smetonos, o kruopas ar bulvienę balina nenugriebtu pienu.
Ulė iškart nieko nematė nei girdėjo. Ji tiesiog nekreipė dėmesio, o kai tik atkuto, ėmė stebėti, kabinėtis prie Liudvelė bambėdama:
– Kam gadini kiaušinius? Ar be jų negerai?
Liudvelė tik patraukė pečiais.
– Ar gaila? Pats vištų dėjimas. Kiekvieną dieną pilnos gūžtos.
– Ne visada taip dės. Dabar, kai deda daugiau, galima surinkti ir parduoti. Taip reikalingi pinigai. Baisu ir pagalvot, kiek išleidom už ligoninę.
– Tais keliais kiaušiniais nesusimokėsi už ligoninę. Tokiems reikalams yra gaspadorius, tegu jis suka galvą. O žmonės sunkiai dirba, reikia jiems ir pavalgyti, – priešinosi Liudvelė.
– Grietinę nugraibai barščiams, tai iš ko sviesto pasidarysi? Reikia, kad būtų vaikui, o ir man pačiai pataisyt sveikatą. Ligoninėje ko tik badu nenumiriau, o jie čia namuose sviestą, grietinę šaukštais kabina...
– Džiaukis, kad likai gyva ir kad vaikas pasveiko. Jei ne ligoninė, kažin kas iš jūsų būtų buvę.
– Ir mėsos žiūrėjau, ir lašinių... Tiek daug visko suvalgyta, o kur dar ruduo? Nežinau, kaip jūs čia gyvenot? Argi nebuvo galima pataupyt? Kol manęs namie nebuvo, visur tik betvarkė.
– Kokia betvarkė? – jau ėmė pykti Liudvelė. – Dirbu visus tavo darbus. Kepu duoną, skalbiu, melžiu... Šeimyna nesiskundžia ir visi, laiku pavalgę, anksti išeina į laukus. Laukuose visi darbai padaryti. Ar tvartuose kas negerai? Gyvulėliai sveiki, sotūs... Turbūt dar nematei, kokie gražūs paršai? Viską radai savo vietose, taip kaip palikai. Ko dar nori? Niekas man už tai nemoka. Dirbu, padedu bėdoje. Galiu nors ir šiandien užleisti tau vietą. Jeigu negerai, tai eik ir daryk pati. Benas ko tik ne verkdamas prašė, kad padėčiau.
– Ar dar tau mokėti reikia? – net nustebo Ulė, – abu su vaiku valgot ar neužtenka?
– Ar kas dirbtų tokį darbą už pavalgymą? Tik dėl to, kad Benas labai prašė, kad neišvažiuočiau, nepalikčiau namų be šeimininkės. Pagailėjau, pasilikau, o ką dabar girdžiu? Vietoj to, kad dėkui pasakytum, kabiniesi, pati nežinodama, ko nori.
– Jis prašė, tai tegul pats ir dėkoja, – atkirto Ulė, – dėl manęs galėjai sau išvažiuoti, aš neprašiau. Nenorėk, žmogau, kad viskas būtų taip, kaip pats padarai... Ko norėt iš svetimo? – dar pabambėjusi, Ulė nuėjo už mūrelio, kur gulėjo vaikas.
Po pietų, pastebėjusi Beną nueinantį į klėtį, Ulė viską metė ir nusekė paskui jį. Radusį jį vieną, ji ėmė skųstis.
– Nežinau, kaip jūs čia gyvenot, kad pamotė su vaiku už vieno stalo. Ar ilgai taip bus? Ar kol aš visai pasveiksiu ir galėsiu šeimininkauti?
– O ar tau blogai, kad viską padaro už tave? Ar geriau, kad vietoje Liudvelės būtų šeimininkavusi merga? Ir žmogaus nėra prie lauko darbų, ir namai ant svetimų rankų, o Liudvelė, kaip nesakyk, savas žmogus, – atsisuko į ją Benas.
– Užtai dvi burnos už stalo, – varė savo Ulė. – Pasižiūrėjau, svirne mėsos visai mažai belikę. Tiek daug visko sunaudota, ką valgysim, kai pritrūksim? Iš ko virsim šeimynai pietus?
– Nebijok, nebūsim nevalgę. Tą pabaigsim, skersim kiaulę ir turėsim šviežios. Tvarte dar ne vienas auga.
– Prie manęs būtų užtekę iki Kalėdų. O dabar... – bet Benas ją piktai pertraukė.
– Kam kalbėt, o tau tylėt! – beveik užriko jis, – per tavo žioplumą ne tokius nuostolius patyrėm. Ir kad kiek, vaiką į kapus būtum nuvariusi. Pamanyk tik, mėsos daug suvalgėm, du lišni žmonės už stalo... Džiaugtis ir dėkot reikia Liudvelei, kad padėjo. Jei ne ji, tada tikrai būtų nuostolių. Sarmatą reikia turėt, skaičiuojant kąsnius. Nuo šiol ji bus čia tiek, kiek norės. Dirbs ar nedirbs – valgys su visa šeimyna prie vieno stalo ir baigta. Kad daugiau tavo dejonių negirdėčiau.
– Kažkodėl tai su pamote abu susikukavot, kol manęs nebuvo namie... Aš ne akla, viską matau... Matau, kaip tu ją žvilgsniais sekioji... – sužaibavusi akimis, Ulė spruko iš klėties.