Šok, naktie! Šitaip lyja. Tavo šokis grakštus lietuje.
Apsigaubki lijundros suknia tarp auksinių saulėtekio pirštų.
Glostau žodį, išsūpuoju pernakt ir prisegu žiedą, beje,
Jį paleidžiu pavėjuj tava kryptimi, kad išgirstum.


Gaudau drebulį snaudžiančio tilto, iššifruoju po raidę.
Žvilgsnis sminga Dangun, o Dangus toks gilus ir rasotas.
Nesuvirpa akis, kai be graudulio nuduriu žvaigždę.
Ir čia pat sidabruojančias pragulas vyzdžiais paglostau.

Vėsios bangos užtrunka delnuos, kai nežmoniškai gelia,
Taip ir noris apglėbt ir laikyti save, – nepaleisti.
Išlaipina naktis keleivius ant pažliugusio kelio,
O kažkur pariby, amsi žingsniai, užmiršę pareiti.