Dykumos Dabar
Rūko senis. Rūko.
Sėdi šešėly,
Kojas įmerkęs į smėlį.
Mėnulis jūroje.
Nors — ne, čia dangus.
Kopose Dievas paskendęs.
Kažkas jam sakė
praeitam gyvenime,
kad sėdės
va taip dykumoj
Tykią naktį,
O ką toliau darys?
Nesakė.
Kas sakė,
Irgi neatsimena.
Rūko senis. Rūko.
Kopose Dievas paskendęs.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-06-05 23:03:28
Na, trūksta kažko, trūksta... Iki kažkas yra gerai.
Kažkas sakė-nesakė — atsisakyčiau. Gal reikia paieškoti kito minties išpildymo.
Vartotojas (-a): lietus
Sukurta: 2013-06-05 18:15:06
Jis Pasaulio žmogus, dykumos žmogus. Vienas. Ir arti Dievo. Jis nežino, kas bus rytoj. Todėl sėdi ir stebi Pasaulį tokį, koks jį supa. Dykuma beribė ir stiklinis dangus. Ir žmogus rūkantis.
Vartotojas (-a): urte03
Sukurta: 2013-06-05 17:34:13
gražu :D
Anonimas
Sukurta: 2013-06-05 17:19:39
Rūko ir mąsto, kas jis ir dėl ko?)