Susėsim vakare ant mažo savo suolo,
Medžių tankmėj lakštingala giedos,
Užteks ir jos vienos balsingo solo,
Kad nubanguotų šiluma delnuos.
Mintys nuplauks į praeitį, į gilią,
Kai buvome jauni, visai visai jauni,
Ir glaudėm prie savęs suvystytą mažylį,
Karališką jam vardą rinkdami.
Vėliau lašelis gintaro saulute švietė,
Ką ten lašelis – jūra spindulių,
Jų metų metais saujom neišsėmėm,
Juos kaip gyvybę saugau ir myliu.
Sakau, kad vakaras, nors taip dienos dar noris,
Jos rūpesčių kasdienių, paprastų,
Kaip auga, žydi sodo jazminai ir rožės,
Ar daug sukrovė lelija žiedų?
Susėsime abu ant mažo suolo,
Medžių tankmėj lakštingala giedos,
Žinau, tu vėl mane raminsi, guosi,
Kad greit anūkai skruostan pabučiuos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-06-02 23:40:28
Tiek daug šilumos ir meilės sklinda iš Jūsų eilių...Ačiū
Vartotojas (-a): urte03
Sukurta: 2013-06-02 18:57:50
kaip gražu... :)
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-06-02 13:13:24
O kiek čia nuoširdaus jautrumo sutalpinta...
:)
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2013-06-02 10:37:11
Asmeniniai eilėraščiai visados yra gražūs.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2013-06-02 09:04:40
Labai patiko, jautriai, dainingai, tyrai.Sėkmės autoriui.