Rodės, tai buvo eilinis, niekuo nesiskiriantis rytas, kaip įprastai. Visos rytinės procedūros, puodelis juodos kavos, „lietryčio“ apžvalga ir keli skambučiai telefonu. Už lango skaisčiai švietė saulė, todėl pamaniau, kad būtų gerai praverti langą ir įsileisti šiek tiek gryno oro.  Dideliam savo nustebimui, pamačiau, kad jis iš lauko pusės užkaltas grotom.
  „Kas per velnias? Kaip jos čia atsirado? Kada? Iš kur? Ar be manęs čia dar kažkas gyvena? Ar čia tikrai mano namai?“ — sukosi galvoje neramios mintys.
Ryžausi patikrinti iš lauko pusės. Gyvenau pirmame aukšte, tai per kelias sekundes atsidūriau lauke.  Pakėliau akis aukštyn — visas namas buvo buvo įmontuotas didžiuliame narve, apsidairiau aplink — kiti namai taip pat buvo grotuoti, o žolynai aptverti didžiulėmis spygliuotomis tvoromis. Susigriebiau už galvos — ar man vaidenasi? Kaip tik išėjo kaimynas, nieko nelaukusi čiupau jį už rankos:
— Klausykit, kas čia vyksta? Iš kur atsirado šitie narvai?
Jis apsidairė aplink, įtariai nužvelgė mane ir paklausė:
— Ar gerai jautiesi? Čia tavo „bajeris“?
— gi va, pažiūrėk, —riktelėjau, — ar nieko keisto nepastebi? Pažvelk į mūsų namą.
Jis tik nusijuokė ir suburbėjęs neaiškiai, kad mažiau gerti reikia, nuskubėjo tolyn. Žmonės kieme šurmuliavo kaip visada, lyg nieko nematydami, kai kurie pasiėmę už rankų vaikus skubėjo į narvus, lange kaimynė per grotas mėgino palaistyti gėles, atrodė, tarsi niekas nevyksta. Bet kažkas buvo ne taip. Grįžau namo ir įjungiau televizorių — gal ten kažką pasakys? Televizoriuje didžiai protingas dėdė postringavo, kad esame laisva šalis, kur kiekvienas turime pasirinkimo teisę. Kad pavyko pasiekti jau labai daug šalies labui ir dabar galime pagaliau mėgautis išsvajota laisve. Išjungiau televizorių. Taip nieko nebus. Turiu eiti ir pati išsiaiškinti, kas vyksta. Kas gi ta laisvė, ir kurgi ji slepiasi. Susidėjusi reikalingiausius daiktus į kuprinę, spėriai nukūriau laiptais žemyn ir patraukiau tiesiai į už stadiono esantį miškelį. Kurį laiką ėjau mąstydama apie tai, koks keistas šis rytas, kai išgirdau visai čia pat kažkokį šlamesį. Dar šiek tiek tolėliau paėjusi pamačiau stovintį kareivį.
— Už laisvę Tėvynei, — pridėjęs ranką prie širdies išdidžiai ir nuoširdžiai tarė karys. Šalies vėliavos atspindys plazdėjo jo ryžtingose ir pasiruošusiose pasiaukoti akyse. Jis išleido iš narvo Keturis baltus taikos balandžius, akimirką stebėjo, kaip jie skrenda, tada greit nusikabino ginklą ir visus juos nušovė.
— Taikos Misija, — paaiškino man ir atsiduso, — tokia jau jos kaina. Be ginklo ir aukų niekaip.
„nieko sau taikos misija“, — pamaniau. Pamačiau, kaip prisidengusi šiuo užrašu, karts nuo karto stabtelėdama ir vogčiomis apsidairydama į šonus nepastebimai mėgina pasprukti nuoga tiesa, kurios dantys jau seniai išpuvę, plaukai nuslinkę nuo radiacijos ir šiaip ji jau senokai skleidė nemalonų prakaito ir sudžiuvusio kraujo kvapą — iki šiol taip ir nerado, kur įmerkti užpakalį ir nusiprausti. Nusliūkino tiesiai arenos link, kur vyko kažkoks renginys — pasekusi ją pamačiau, kad ten vyksta matadorų kovos. Ji prisėlino ir timptelėjo vienam matadorui už apsiausto, mirktelėdama akį — suprask, jau metas. Jaunuolis spėtriai ir lengvai išbėgo į areną, šauniai sutrypė kojomis ir, miniai garsiai staugiant iš pasitenkinimo, gracingai apsisuko ir visiems nusilenkė. Kažkas iš minios net pusę plaukų išsirovė, apimtas euforiškos isterijos. O, taip. Jis nepakartojamas. Tuo tarpu buliui jau seniai nuspardyti kiaušai, kad įniršis būtų užtikrintas. Tik tada jis išleidžiamas arenon, kur prasideda šou. Gracingai ir pakiliai prasideda kova. Pabaigą jau žinom.
   Ne, čia ne visai ta laisvė, kurios ieškau.
— Už laisvę tikėti ir galimybę būti arčiau Dievo! — netikėtai į ausį man riktelėjo vienas ( ir ačiū Dievui, kad vienas ) bažnyčios tarnas, tuo mane privertęs krūptelėti iš netikėtumo. Ir tuoj pat aplink bažnyčią pastatė didelę spygliuotą tvorą su užrašu: „Nekrikštai, nemokantys už krikštynas, vestuves ir kt. apeigas teisėtų mokesčių bei nesivadovaujantys Dievo įsakymais nepageidaujami“. Pastebėjau, kad žodis „Dievo“ buvo užrašytas aukščiau, po juo slėpėsi užtušuotas žodis, kurį visgi perskaičiau. Ten buvo parašyta „mano“. Išvydę mano klausiamą žvilgsnį jis atsiduso:
— Kunigystė šiandien sunkus verslas, jei nori turėti daugiau, nei suplyšusius batus.
— gal jums reikėtų kasos aparatų? — paklausiau, — kad pajamos aiškesnės būtų.
Bet jis tik nusijuokė:
— Net jei paprašyčiau, nieks neduotų. Su religija juokauti negalima, už tokius darbus Dievas iš karto trenks pragaran.
Labai savimi patenkintas jis apsisuko ir norėjo jau nueiti, tačiau, lyg ką pamiršęs, atsigrįžo ir vėl:
— Ir be to, tai labai jautru. O šiandien mes visi nepaprastai jautrūs. Kas norės būti dar jautresnis?
Žiojausi kažką sakyti, bet jis riktelėjo:
— Ei, atsargiai !!!Nesiliesk prie tvoros — iš lauko pusės pajungiau elektrą. Čia nuo okultistų.
— Betgi inkvizicijų metu juos visus išnaikinot? — mėginau paprieštarauti.
— Tssss, mergiote, tyliau, — pridėjo pirštą prie lūpų. Apsidairė aplink ir pridūrė, — mėginame tai pamiršti, neprimink daugiau šito. Antra, pasirodo, ne visi iš jų buvo okultistai. Ir trečia, ši veislė identiška tarakonams ir žiurkėms — kiek juos benuodytum, vis tiek vieną dieną perkūnai žino iš kur ir kokiu būdu išlenda.
— Bet argi jie kėsinasi į bažnyčią? ir kaipgi jūsų šūkis? Ar ne visi lygūs prieš Dievą? — bet jis jau nuėjo neatsigręždamas.
Atsidusau. Ir čia ne visi pageidaujami.
— Už laisvę nelaisvėj, — kažkas neaiškiai šalia manęs suburbuliavo. Apsisukus pamačiau šalia manęs stovintį politiką. Jis pilna burna kimšo didžiulę keptą ėriuko koją, riebaluotus pirštus valydamas tiesiai į švarką. Staiga pasijutau labai alkana, išgirdau, kaip sugurgė maldaudamas pilvas ir jau žiojausi paprašyti kąsnelio, bet jis staiga viską metė šiukšlių dėžėn.
— Matau, valgyt nori, ane? — paklausė kramtydamas. — Deja. Nuo išrinktųjų stalo ir atliekų negalima mėtyti bet kam. Ir dirbam mes atsakingą darbą, natūralu, kad mums priklauso tai, kas geriausia.
Jis nusivilko švarką, kurį nerūpestingai mestelėjo šiukšlinėn. Pamatęs mano klausimą žvilgsnį paaiškino:
— Ir atlyginimai mums priklauso tokie, kad valyklos neprireiktų. Nu davai, gražuole, iki greito — rasi mane telike, o jei dar ir balsuosi, pakviesiu vakarienės, — pamerkęs akį jis nukulniavo prabangaus automobilio link.
„Šūdas čia, o ne laisvė“ — pamaniau. Iš lėto ėjau net ir pati nežinodama kur. Kaip ją rasti? Kur ji slepiasi? Ir iš viso, net jei pamatysiu, tai kaip ją atpažinsiu?
— Už laisvę vergovei, — suplojo delnais bankas ir greitieji kreditai. Per klaidą vienas kitam vos nepaspaudė rankos, bet atsitokėję puolė keikti vienas kitą visokiais žodžiais. Čiupau greituosius už rankos:
— Per tave vakar pasikorė jaunuolis. Jam tebuvo devyniolika. Jis ir taip gyvenimo buvo nuskriaustas, augo be tėvų. Ir nedirbo, o mokėsi. Kai laiku negrąžinęs išvydo patrigubėjusią sąskaitą, pagalvojo, kad tinkamiausia proga ją atiduoti — kilpa. Kokio velnio įsiūlei jam tą kreditą? Kokiu būdu? Ir iš viso, jus kas nors tikrina?
Greitieji pasimuistę išsprūdo ir nei kiek nesutrikę atrėžė:
— O tu dar pasišakok, ir tau kreditą duosiu. O anas durnas, kad pasikorė. Mums gyvent kažkaip irgi reikia. Per tuos pakaruoklius vieni nuostoliai.
Bankas nusikvatojo ir iš burnos jam pabiro dolerių kupiūros — kol greitieji nepačiupo, greit viską susirinko ir sukimšo atgal burnon. Tada išdidžiai tarė:
— Čia dėl to, kad nerimtai dirbat. Pas jus tik nerimti gauna skolon. Mes su nerimtais idiotais neprasidedam. Mūsų klientai — patentuoti rimti idiotai.
Pasipiktinusi riktelėjau:
-tu esi įteisintas sukčiavimas!
Bet jis tik piktai nusijuokė ir primerkęs akis iškošė pro dantis:
— O tu įrodyk, kale. Apsišiksi greičiau.
Pasilenkęs spjovė man po kojomis ir kumščiuodamasis bei stumdydamasis su greitaisiais pamažu dingo man iš akių.
— Už laisvę elgtis taip, kaip nori! — šūktelėjo žolės apsirūkęs paauglys. Metė tuščią degtinės butelį žemėn, šukes išspardydamas po visą gatvę. Nuorūką sviedė mokyklos pusėn, kurioje antro aukšto lange tokį vaizdą stebėjo susigūžę mokytojai. Tik viena išdrįso išeiti laukan sudrausminti, bet šiam švilptelėjus, nežinia iš kur sulėkę jo draugai iškūlė jos mašinos langus ir pradūrė padangas. Tada smagiai pagainiojo mokytoją mokyklos koridoriumi, vis mėgindami įžnybti į užpakalį. Šioji riktelėjo, kad iškvies tėvus, bet anas net nesuprato, apie ką ji čia, nes šiandien mamą ir tėtį buvo pamiršęs, o vakarykščios dienos prisiminimai jau seniai buvo pasiųsti ant trijų raidžių.  Pamojavau mokytojai ir šūktelėjau, palinkėdama stiprybės ir ištvermės. Nors šūkis buvo ganėtinai patrauklus, tačiau ir čia man galai nesuėjo. Kažkas visgi ne visai taip.
— Už laisvę mokslui! — riktelėjo kitoje gatvės pusėje švietimo ministras ir nustebo, kad jam niekas nepritaria. ŠMM darbuotojai vangiai rinkosi daiktus ir keliavo namo. Jis atsikosėjo ir pamėgino garsiau:
— Už laisvę mo....
— NA baikit jau, ponas ministre, — išgirdo sakant sekretorę, — kas jumis patikės ir kam įdomu čia klausyt? Užkabinsim užrašą „Mokytis niekada ne vėlu“ ir tegu sau žinosi. Nereikės rėkauti.
— O kur nauja švietimo programa? —vėl nustebo jis.
— Kaip tai kur? Kokia pavadino, ten ir užkabinom — tulike tvarkingai susukom į ruloną — bus ką pakaityt, reikalui esant.
— O kaip išprusęs ir išsilavinęs jaunimas?
— ministre, — atsiduso sekretorė, — kas norės — pasiprusins kur nors kitur. Na kodėl būtinai mes tuo turim rūpintis? Ar mes ką blogo padarėm, ar kuo nusikaltom?
Ministras atsiduso ir persimetęs per petį švarką, patraukė sekretorei iš paskos. Nagi tikrai, ir kodėl būtinai jie?
— Už laisvę būti! Staiga kažkas riktelėjo minioje ir tuoj pat buvo nuspaustas riebių savo kaimynų, apmėtytas kiaušiniais, o kažkas neapsikentęs paleido batą.
— Eik jau, varguole, su tokiu šūkiu tai ir kanopas užversi — negalėjai sugalvoti ko įdomiau?
— Bet man akys nušvito — čiupau išblyškusią būtybę didelėm mėlynom akim už rankos ir išsitempusi iš minios parsivedžiau tiesiai į namus. Pasodinau virtuvėje ir paklausiau, ar gers arbatos, bet ji liūdnai papurtė galvą. Pasekiau jos žvilgsnį ir pamačiau, kad ji žiūri į grotas. Palipusi ant palangės ir laikydamasi už lango rėmų, pamėginau jas išspirti, ir, mano nuostabai, po trečio smūgio jos nukrito. Nušokau žemėn ir patryniau rankom:
— na va, dabar žymiai geriau — o jos, pasirodo, ne taip jau stipriai buvo pritvirtintos.
— Jie manęs niekada neras, — atsiduso ji.
— Ras, ras, — nuraminau, — gal ne visi, bet tikrai ras. Tik truputį kantrybės.
— Man reikia ginklo..., — nutęsė ji.
— Ginklo? Tau? Ir kam gi?
— O jei čia įsiverš ginkluoti žmonės ir norės mane nušauti?
Nusijuokiau.
— Brangi laisve, kas jau kas, o ginkluoti žmonės tavęs nepamatytų net, jei parodyčiau į tave pirštu.
— Mes spąstuose.
— Mes ne spąstuose, — pažvelgiau pro langą ir įkvėpiau pilna krūtine gryno oro, — tai jie spąstuose.
Parodžiau į tolį, kuriame švietė milžiniškas muilo burbulas.
— Ką dabar darysim?— ji klausiamai pažvelgė į mane.
— Lauksim.
— Lauksim ko?
— Kol tave suras ir pamatys. Jei norėsi, galėsim kartu eiti pasivaikščioti. Jie turi tave pamatyti.
Ji nedrąsiai man šyptelėjo ir prisiglaudė prie peties. Pajutau šilumą širdyje ir išgirdau, ką man pasakė praskridęs pro šalį paukštis. O jis man šūktelėjo, kad aš, kaip ir jis, irgi esu gamtos vaikas, ir jei tik noriu, galiu eiti paskui jį.
     Pajutau laisvę.