Maža buvau, nesupratau,
Kas ta tėvynė.

Ar lakštingalos giesmė švelni nakčia,
kasnakt kur medy tupi paslapčia?

Ar gintaras sakų geltonas?
Ar didingas medžių žalumynas.
O gal tai kruvinas saulės raudonis...

Ar ąžuolai tarsi bočiai kariai
remia dangų didingais pečiais!
Kiek gi metų jie mena senų?
Kiek atmintų didžių paslapčių...

O jau žodis, lietuviškas žodis —
naikintas, žudytas — vis kilo
ir skriejo iš pelenų,
tarsi feniksas paukštis sparnuotas.

Lyg jūra banguota rugiais nuvilniję
Dangaus mėlyni toliai sidabru  
ežere atsispindi slaptingai...

Tarpusavy upės tyliai šnarena,
Tėvynę kaip gynė didvyriai...
Ir kiek dainiai dainų jiems pripynė...

Jau žinau!

Tėviškėle brangi,
Kiek daug iškentėjai:
Griauta ir niokota buvai,
Deginta, traiškyta
priešų piktų,
Okupuota — išlaisvinta vėlei.

Išlikai išdidi ir galinga,
pakelta galva žengi.

Su tūkstančiais širdžių ugningų
Stipri...Tvirta... Laisva...

Dėkoju protėviams
už žemę šventą,
duoną kasdieninę
ir papročius senus.

Dėkojame visi tau, Tėviškėle,
kad esame lietuviais gimę!