Einu takais kasdieną tais pačiais,
Trumpais ir paprastais, kaip daugelis kitų:
Skarotos eglės, ąžuolai, klevai,
Lazdyno šakos lenkias prie pečių.

Įvairūs krūmai, žolės ir avietės,
Žali paparčiai prie baltų beržų
Ryte ir vakare vis savo vietoj,
Net drabužiu dažnokai tuo pačiu.

Nesuprantu, kodėl jie nepabosta,
Juk pasitinka tylomis,
Juos akimis nuo žemės pėdos glostau,
Bandau prakalbint mintimis.

Yra gi paslapčių, širdim gali tik jausti,
Kad čia esi kaip savas tarp savų,
Kurių nereikia rankom liest ir glausti,
Tik retkarčiais ateit, pabūt kartu.

Takai tie patys tiktai iš pirmo žvilgsnio,
Pažvelgus atidžiau – matau kaskart kitus,
Taip baugiai drebulės lapeliai saulėj virpa,
Ten sinavadai šildo žiedelius.

Būtų pavasaris, ruduo ar žiemos šėlsmas,
Ankstyvas rytmetis, arba nakties vėsa -
Takas tas pats, tiktai paveikslas kitas,
Kaip iliustruota pasakų knyga.

Lyg keistų kas takus, naujus po kojom klotų,
Kad tiktai nepalikčiau stovinčių draugų:
Visai jaunučių liepų, ąžuolų šakotų,
Nutirpus sniegui, žibuoklių mėlynų.