Dieve, kaip sunku rašyti! O reikia. Ir visai ne todėl, kad turėčiau ką pasakyti (neabejotinai turiu, tačiau nemoku ir nenoriu pasakyti). Ne, ne dėl to. Tikriausiai iš nerimo ir baimės rašyti. Bet juk to nepavadinsi rimtu rašymu? Tikriausiai ne. O gaila... Svajodavau kurti ir, kas yra dar svarbiau, sukurti. Pastatyti pačius nuostabiausius žemėje rūmus iš raidžių. Tviskančių, žėrinčių raidžių. Kuriose būtų sutalpinta ne išmintis, anaiptol, o estetika, iš kurios aukso purslais trykštų visa, kas gražu, kartu skausminga, į ką tilptų didysis kosmoso juokas, kas būtų visiškai absurdiška, tačiau pasakytų daug, tik ne žodžiais, ne tuo pavidalu; kas pasakytų grožiu jaunos moters, jos veido švelnumu ir lygumu, tebūnie ji net turėtų strazdanų (juk jos žavios!) ir… Ir kas? – paklausite. Ogi nieko. Prisimenu, bandydavau rašyti šmaikščius kūrinius… Kone satyras… Smulkiąją čechoviško stiliaus prozą. Bet, dieve, juk nieko nepavykdavo! Ar dėl imitacijos? Galbūt... Tačiau turėjau turėti kažką savo? Tas ne visai tiesa, mielas liūdnas žmogau. Tu sulipdytas iš kitų, ir tai žinai ar bent jau numanai, tačiau neverk, geriau nusišypsok ir pabandyk dar kartą. Galbūt neverta... Tikriausiai ne, tačiau juk dar kažkas lieka. Visada turi kažkas likti. Tarkime, tau lieka tai, jog tu visai nesupranti savęs, tau lieka tavo paklydimas, baimė, godos, lieka tas milžiniškas akmens sunkumo nerimas, kuris kyla... Dėl ko? Arba, tikriau sakant, iš ko? Iš pravažiuojančių mašinų gaugimo, iš velniškai greit plaukiančio juodo debesyno, kuris tuoj sukurs lietų. Iš jų ir dėl jų. Ir tavo ašaros – tu jas sukūrei – gražios. Ir apimančios visa, apie ką kalbėjai ar norėjai kalbėti arba, dar geriau pasakius, tylėjai. Toji, taip sakant, tyla ir buvo kūryba, suėmusi glėbin tą visą gražų, skausmingą, absurdišką ir sykiu prasmingą, liūdną, oi kokį liūdną, bet su humoro priemaišomis pasaulėlį... Koks kokteilis, na ar ne tiesa?
  
  Tiesa tiesa, galbūt... Žinoma, visada galbūt. Vis tie patys žodžiai. Ar jie tave liūdną, velniškai nusiminusį kada nors išgelbėję? Net nereikia jokio atsakymo, nes labai aišku (dieve, nors tai aišku!). ŽINOMA, NE. Leisdavausi vedamas painių žodžių ir nė nenumanydamas, ar tai tik žodžiai, ar juose esama minties. Ir ar idėjos pavaldžios žodžiams, ar, priešingai, idėjos žodžių karalienės. Ar verbalinis neįgalumas tėra tik menkas neįgalumas rasti žodžių ir/ar juos tinkamai pritaikyti tam tikram dalykui nusakyti, ar, priešingai, tai kur kas labiau kompleksiškos problemos sudedamoji dalis, kitaip sakant, problemos mąstyti. Oi, mąstyme, mąstyme. Liūdnasis mąstyme! Galbūt daug geriau tylėti, ypač kada turi šitąją bėdą, sutrikimą? Galbūt… Bet ar tai bėda, ar sutrikimas? Ar mėginimas įkalbinti saulę, tuos pačius juodus debesis, lietų, gaugiančias pravažiuojančias (visados pravažiuojančias) mašinas?.. N E Ž I N A U. Kodėl bijojai pasakyti išsyk? Ne, ne… Nebijojau aš. Matot, ir taip jaučiuosi toks kvailas, toks bukas, toks nieko nežinantis… Kai pasakai – daugiausia sau – tiek N E Ž I N A U kiek aš,  tuomet galiausiai priartėja riba, kuri apgobia nuvargusį tavo kūną švelniais pažinimo drabužiais. Pažinimo ir melo; ir tie greit nusidėvi, ir kūnas dar labiau senka, ir dvasia išvargusi nenusakomai… Matot, po tiekos N E Ž I N A U nelieka nieko kita kaip tik bandyti nors kartą galutinai ir kuo tikriausiai sužinoti. Tuomet  N E Ž I N A U išnyksta, kažkur labai nuo tavęs toli emanuojasi, susiplaka, išsprogsta pumpurais, žaidžia lygiai tą patį žaidimą. O… Tau juk galvoj negerai! Kokie niekai, dieve!
Dieve ar ne – gal vis tik geriau nepiktnaudžiauti žodžiais? Liūdesį kartkartėmis ypač puikiai įveikia vienas toks tradicinis, žmogaus dar senų senovėje naudotas gydymo būdas, vadinamas „išgerk į sveikatą“. Nors į sveikatą gerti ir nemėgstu, tačiau apskritai – kodėl gi ne? Tik ne dieną. Dieną gerti sunku. Užvis sunkiausia gerti dieną saulėtą, ir ypač tada, kada dangus absoliučiai be jokios dėmės. Tuomet jis atrodo perdėm švarus, ir aš klausiu savęs: O kur tu, dangaus nuodėme? Taip... Kur kas geriau gerti tokią dieną, kada yra nors vienas baltas pūkelis tam nepasiekiamam skliaute. Bet, pasakysiu tiesą, dar geriau – kada jis juodas. Gali būti pakankamai juodas ir dieną, tačiau vakaras ir naktis žada daug gilesnę gėrimo patirtį... Dieve, juk dieną nusiminusiam dera būti tik tuomet, kada esi blaivas (nebūtinai blaivaus proto). O sunkūs nakties noktiurnų prisilytėjimai, jų kraupios gamos nederėjimas darosi tuo lengvesnis, kuo daugiau kartų pakeli ranką su pilnutėle stikline. Ir... Išgeri visą tau, tik tau surinktą nakties ramybę. Na nusišypsokim, draugiškai. Be pašaipos, be pasipūtimo nusišypsokim. Aš va jau po truputį, po truputį... Šypsausi... Su jumis kartu, bet pirmiausia... Nėra tatai taip ir svarbu, bet galbūt, galbūt tikrai – aš laimingas?

  Sušviesk ir nusileisk, žvaigždele, į stiklines visų laimingų žmonių. Ir, mieliausias žemėje šviesuly, pridėk – nors truputį – daugiau svaiginančio jaukumo. Kad visi noktiurnai suskambtų tavimi.