Ji amžiais alkana. Nesotina
Nei kančia juoda, nei upės kraujo.
Geismo pikto lig soties sklidina,
Didybėje ar niekšybėje viešpatauja.

Auka nebuvo niekada ir nebus.
Minias sujungia įniršyje klaikiame.
Budelis virš sutrypto, paniekinto.
Žvilgsnis atstumiantis kraupus.

Netramdo nei išmintis, nei protas,
Iš dieviškų aukštumų prasiveržia.
Pasikinkiusi aklą pavydą juodą,
Užvaldo jausmus ir sąmonę.

Sukaupusi panieką ir pyktį,
Trankosi nerimstanti nė valandėlei.
Iš kur tokia galybė skirta?
Kas tokią didžią galią lėmė?

Gal kasdienis pavydas subrandino?
O gal įžvalgiai Kūrėjo nuskirta?
Dangina aistra beribe
Į amžinąsias pragaro naktis.

O kartais jau visai ne mano galioje
Ištremti iš žodžio, žvilgsnio, iš širdies.
Jėzau, nurodei sunku kelią —
Kuriame be išlygų esu pralaimintis.