Kai atsiskyrė Benas, prasidėjo visai kitas gyvenimėlis.
Po šv. Jurgio atsikraustė pusininkas.
Meldainiui jau nebereikia rūpintis nei sėja, nei kitais pavasario darbais. Jis išsimiegojęs, pavalgęs, namuose ramybė. Liudvelė jam gera, rūpinasi kaip vaiku. Visas jo darbas, atsikėlus išnešti kiaulėms ir pašert galvijus. Pirkioje visada tvarkinga, švaru, šilta, miela. Jonukas jau greitai laksto, pradeda šnekėti.. Kol Liudvelė pataiso pusrytį, Meldainis prineša vandens, malkų ir jie visi sėdasi valgyti. Iš viso jo ūkio liko pora paršų, karvė ir arklys. Kaip dabar gera... Nereikia sunkiai dirbti, niekur nereikia skubėti.
Dar pernai jis arė, mėžė mėšlą, plėšėsi, liejo prakaitą, o šiandien jam niekas nerūpi. Ir dėl pragyvenimo Meldainiui nereikia sukti galvos. Ar geri, ar blogi metai – jo šeimynai visada užteks duonos, badauti nereikės. Jau dabar jo šeima valgo, ką nori ir nieko jai netrūksta. Kur jis buvo anksčiau? Seniai buvo galima taip padaryti. Kai tik išėjo Benas į kariuomenę, reikėjo tais pačiais metais užduoti žemę...
Nors ir nemažai Meldainiui atėmė sveikatos Benas, bet viskas po truputį užsimiršta... Ypač dabar, kai jam taip gera gyventi. Šiandien tėvas Benui beveik dėkingas. Jeigu ne jis, jam pačiam turbūt niekada nebūtų atėję į galvą ieškot pusininko.
Tegul dabar jis nebe toks garbingas gaspadorius valsčiuje, bet žemė niekada nenustos būti jo, Meldainio. Jis vis tiek žemės savininkas ir gaspadorius.
Kai taip gera gyventi, niekur neskauda, Meldainis nei apie daktarą, nei apie notarą negalvoja. Ko skubėti? Paspės. O gal ir visai nereikia? Dabar, kai Benas atsiskyrė, atsiėmė savo dalį, jokio pavojaus nebėra.
Jeigu jis ir numirtų, paveldėtojas jau yra. Sūnui Jonukui viskas atitenka. O iš tiesų, ko jam mirti? Dabar tik gyventi ir gyventi mažiausia dvidešimt metelių... Ne toks jis dar senis, neturi nė šešiasdešimties, o už dvidešimt  metų jam tik septyniasdešimt penkeri... Ką tai reiškia tokiam vyrui? „ Kol suaugs Jonukas, bus galima laikyti pusininką, o dabar vaikui nė trejų nėra, bet jau guvus koks... Panašus į tėvą, kaip iš akies trauktas... Kad tik nebūtų tokio paties charakterio... “
– prisiminęs paskutiniais metais nuo sūnaus patirtas nuoskaudas, net susirūpino žmogus.
Nelemta jam buvo išgyventi dvidešimt metų. Pagyveno tik dešimt, bet gyveno kaip pasakoje. Jauna, mylima žmona, sveikas, gražus berniukas Jonukas jau paauglys... Pusininkai žmonės padorūs, sąžiningi, teisingai, gražiai viską pasidalina. Nėra jokių ginčų, anei barnių – visiems visko užtenka.
Ir kaip tik dabar, kai toks geras buvo gyvenimas, rado Liudvelė Meldainį klėtyje sukniubusį – ir po visam. Nei daktaras, nei kunigas, niekas nebe padėjo. Kas keisčiausia, kad per visą tą laiką Meldainis niekuo nesiskundė, nesirgo, netgi rimtai nebuvo sunegalavęs. Nebent tik susloguodavo ar pakosėdavo per žiemą...
Liudvelė per ašaras tako nemato. Ji susikrimtusi, pasimetusi ir, jeigu ne pusininkas, ji viena kažin kaip būtų susitvarkiusi.
Jis ir pašarvojo, ir giedorius pakvietė, susitarė su duobkasiais, davė žinią Benui ir Anei.
Anė atvažiavo su vaikais, o Benas pats vienas: „ Žmona negaluoja ir nėra kam palikti vaiko...“ Benas irgi jau turi sūnelį, keturių metų Stasiuką.
Senelis mirė nė nematęs antro anūko ir išvis net nežinojo, kad Benas turi sūnų. Meldainis nebuvo pakviestas nė į krikštynas. Benas po šiai dienai tebepyksta ant tėvo, kam vedė Liudvelę ir dėl to buvo priverstas išeiti iš namų.
Kai po laidotuvių visi grįžo iš kapinių ir susėdo už gedulingiems pietums paruošto stalo, Benas, niekieno nepastebėtas pasišalino, nuėjo į stanciją, kur stovėjo komoda. Jis gerai žinojo, kur tėvas laikė svarbius raštus ir dabar, atidaręs vieną, kitą stalčių, susirado tvarkingai, sviestiniu popieriumi aplenktą, nemažą pundą dokumentų. Apsižvalgė ir taip kaip buvo sudėti, popierius sulenkė dar kartą ir skubiai užkišo užantin. Grįžęs į pirkią ir nė nesėdęs už stalo, Benas skubiai išvažiavo.
Jam visą laiką rūpėjo, ar neužrašė tėvas visko Liudvelei ir dabar pasitaikė puiki proga tai sužinoti.
Parvažiavęs iš laidotuvių, Benas tą pačią dieną po vakarienės nuėjo į stanciją, užsirakino ir paskleidė ant stalo visus dokumentus.
Saulė jau arti laidos, šviesa jau nebe tokia ryški kaip dieną, bet prie lango dar visai neblogai matyt. Pasislinkęs arčiau lango, jis, ranka išlygindamas jau spėjusius susiglamžyti plonus popierius, ėmė skaitinėti.
Tame punde buvo visokios pažymos iš valsčiaus, kvitai už žemės ir kitus mokesčius, metrikai ne tik tėvo ir motinos, Anės ir jo, Beno, bet ir senelių. Tarp dokumentų rado santuokų liudijimus, paveldėjimo dokumentus ir kitus svarbius raštus.
Tuos visus, tik užmetęs akį, dėjo į šalį, kol priėjo iki vėlesnių žemės ir turto aktų. Čia buvo saugomas ir Antano Meldainio pripažinimas teisėtu ūkio paveldėtoju po jo tėvų mirties. Jame buvo pažymėtas įpareigojimas aprūpinti tėvus ligos atveju ir aptartas jų nukaršinimas senatvėje.
Prie šių dokumentų Benas apsistojo ilgiau. Juos išvartė, plačiai išsklaidė, skaitė po kelis kartus ir, tarp jų neradęs nieko, kas liudytų, kad žemė būtų kam nors užrašyta ar parduota, ar kitokiu būdu perleista kitam asmeniui, lengviau atsikvėpė: „ Be abejonės žemė priklauso man, kaip vieninteliam sūnui, tik reikės, žinoma, nuvažiuoti pas notarą ir viską išsiaiškinti “.
Jau čia pat ruduo, spaudžia darbai, negalima gaišti, bet, sulaukęs žiemos, Benas ėmė tvarkyti visus reikalus.
Pristatęs tėvo mirties liudijimą, savo pasą, metrikus ir kitus reikiamus dokumentus, jis, kaip vyresnysis ir likęs vienintelis sūnus, gavo paveldėjimo teisę į žemę, į kilnojamą ir nekilnojamą turtą su sąlyga, kad šiuo metu nepilnamečiui broliui iš antros tėvo santuokos, sulaukus pilnametystės, būtų išmokėta tam tikra dalis, priklausomai nuo tuo metu esamo turto vertės. Taip, kaip išmokėta seseriai Anei Meldainytei. Kadangi niekur nenurodyta, kad antroji žmona būtų atsinešusi turto pasoga ar kitu būdu būtų prisidėjusi prie bendro turto, paliekama be teisės gauti kokią nors išmoką.