Į žemę krenta pelenai, padangių vėjo genami galingais šuorais,
o apanglėjusi širdis seniai paliko praviras duris, paleidus lėkt laukais karščiu alsuojantį plakimą.
Liepsnoja sodai — ugnyje dar skęs ilgai, kol grįžę į namus išvysime liepsnojant savo lovas,
sudeginti sapnai maldaus juos pasilikt, bet pelenus mes išbarstysim jūroj — tepasiekia Atlantidą.
Ir lyg pro rūką miglai sklaidantis išgirst gali,
kaip verkia laumžirgis suplėšytais sparnais, negalintis pakilt į aukštį,
kaip šnabždas ajerai krantuos, bučiuodami nedrąsiai vakaro vėsias akis —
šiandien ir vėl jis neišdrįs ilgam čia pasilikt ir tirps tarytum paskutinis sniegas,
kaip blaškosi šiaudinėj realybėj dar viena širdis,
ir kriauklėje žuvis bučiuoja sūrų vandenį lyg gaivų dangų,
kaip kopomis keliauja neramiai vis vietos nesurandanti smiltis,
ir skamba rasos, kritusios nuo medžių lapų, žvaigždėmis suspindusios voratinkly.
Gyvačių pramintais slidžiais takais ir vėl tolyn brendu,
kur uolos spjaudos ugnimi, užgerdamos purslais iš didžio krioklio.
Ir brisiu dar rytoj. Nes kaip ir vakar čia aš vis dar gyvenu,
padovanojusi išdegintiems krantams aš širdį savo.