Aš suprantu Mariją Antuanetę —
Ją atstūmė greit, jos nesupratę.
Dingsta minioj matyti siluetai,
Tuštėja aikštės, nukaukši batai.

Kaip Alisa Kreivų veidrodžių karalystėj
Jau seniai viską suvokiu iškreiptai.
Su liūdesiu mane sieja draugystė,
Neįveikiama kaip Šiaurės jūros krantai.

Lipdau savo veidą, po šukę renku,
Mane tik tušti žingsniai palydi.
Ir aš maniau, kad kai kam patinku.
Maniau, kad patinku. Klydau.

Vienatvė šalia, visada greta.
Ji – mano pašnekovė dažniausia.
Pripažinkim tiesą — myliu tą,
Kurio niekad nematysiu, negausiu.

Kartais aš sugriaunu tylą,
Bet niekam nerūpi, kokia mano intencija.
Veidai — kaukės — neprabyla.
Ir sumautas vanduo supelijęs kaip mano egzistencija.