Liudveė padėjo Meldainiui atsikelti ir nueiti į pirkią. Viskas taip greitai įvyko, kad net nespėjo įsikišti. Būtų gal dar kaip nors vyrus išskyrusi.
Nereikėjo jam užkabinti Beno. Jaunas, stiprus kaip jautis, persiutęs galėjo kažin ką padaryt. Laimė dar, kad tik tiek užteko.
Atėjęs į pirkią, tėvas iškart nuėjo už mūrelio ir atsigulė ant lovos.  Jo ranka bematant ištino iki riešo. Gerai dar, kad spėjo nusirengti, nors traukiant ranką iš rankovės, skaudėjo neapsakomai. Skauda ranka, duria širdį – iškart ligonis, nors prieš valandėlę buvo sveikas ir stiprus vyras.
Liudvelė kaip sugebėjo, taip gelbėjo. Ranką ir petį užklojo rūgštyje sumirkytais rankšluosčiais, o nuo širdies padavė gabalėlį cukraus, užlašinus ant jo valerijono lašų. Tų vaistų buteliuką ji turėjo nusipirkusi dar nuo tų laikų, kai vaikščiojo nėščia, kai pradžioje dažnai užeidavo negerumas.
Šį kartą Meldainis neatsikėlė taip greitai. Jam teko ilgokai pagulėti. Visa savaitė praėjo, kol ranka pagerėjo, bet širdį, stipriau pajudėjus ar verčiantis ant kito šono, vis nudiegdavo ir po to ilgai mausdavo paširdžius.
„ Turbūt kažkas su širdžia negerai, – gulėdamas ir laukdamas palengvėjimo, Meldainis daug ir liūdnai galvojo, – anksčiau irgi retkarčiais užeidavo nei iš šio, nei iš to per visą kairį šoną dieglys. Užtemsta akyse, išmuša prakaitas, bet tuoj ir vėl praeina, o dabar, kai grįžo Benas, ko ne kasdien nemalonumai, tai ir tie skausmai padažnėjo. Dar vienas toks kivirčas ir galiu nebe atsikelti. O kas tada? Kai tik Benas liks gaspadoriumi, nei Liudvelei, nei vaikui nebebus čia vietos. Kol dar esu gyvas, reikia taip sutvarkyt, kad po mano mirties jiems netektų išeiti ubagauti. Kai tik pasveiksiu, tuojau pat važiuosiu pas notarą. Viską paliksiu vaikui. Kol Jonukui sueis pilnametystė, ūkį valdys mano žmona, o jeigu, neduok Dieve, numirtų vaikas, tai pilnateisė paveldėtoja liks Liudvelė, su sąlyga, kad išmokėtų priklausančią dalį mano sūnui Benui “.
Taip apsisprendęs, Meldainis nusiramino. Po poros savaičių jis atsikėlė, bet pas notarą važiuoti dar neskubėjo. „ Tiek susikaupė darbų, kad reikia pirmiau juos nudirbti. Geriau vėliau, kai būsiu laisvesnis “. Meldainis darbavosi ir toliau, nors jautėsi žymiai silpnesniu nei anksčiau. Ant kiek buvo žvalus ir energingas, ant tiek dabar pasidavė. Pasidarė neryžtingas ir nepajėgus dideliems darbams.
Ranka nors ir mažiau skaudėjo, bet neleido laisvai judinti iš peties, lyg būtų nevalinga. Širdies skausmai kartojosi, nors buvo silpni, tačiau dažni.
Meldainis pradėjo rimtai galvoti, kad žemę būtų gerai išnuomoti, ar susirasti pusininką, kad jam pačiam nebereikėtų dirbti lauko darbų. Gal taip pavyktų ir Beno atsikratyti... Ką jis čia veiktų, jei ūkyje šeimininkautų svetimi žmonės? Iš Beno jau jokios naudos, o samdiniai vieni niekada nepadarys to, ką padaro pats šeimininkas.
Benas, sužinojęs, kad tėvas susirado pusininką, susimąstė. „ Ką man čia veikti, jeigu žemė bus atiduota svetimiems? Liudvelės, matyt, nepavyks prisipratinti, o į svetimą aruodą neįlysi... Ilgiau čia likti nebėra prasmės. Tėvas štai kaip susitvarkė. Laikas turbūt ir man tvarkyti savo gyvenimą “.
Paskutiniu metu Benas retai be pasirodo pirkioje. Prie stalo su visais pavalgęs, kepurę ant galvos ir pro duris. Šeštadieniais, sekmadieniais visai nebūna namuose. Niekas nežino nė kur jis nakvoja. Pats nieko nesako, o žmonės sako, kad piršliauja.
– Na, ir gerai. Dieve jam padėk, – patenkintas tėvas, – turbūt sužinojo, kad aš radau pusininką ir pats susiprato, kad jam čia nebėra vietos.
Po bulviakasio iš tikrųjų Benas paprašė savo dalies, o netrukus vedė ir paliko tėvo namus.
Dalybos tarp tėvo ir sūnaus vyko ne taip paprastai. Buvo daug ginčų, kol pavasariui atėjus, pasidalijo padargais, galvijais, o labiausiai, kai atėjo laikas dalintis arkliais.
– Princą aš pasiimsiu, – griežtai pareiškė Benas ir, priėjęs prie gražaus, jauno obuolmušio arklio, paglostė jam kaklą.
– Jokiu būdu, – pasipriešino tėvas, – tai pats mylimiausias mano arklys.
– O aš jį užauginau. Ar neatsimeni, kaip jis buvo prie manęs prisirišęs? Sekiojo paskui mane kaip šuniukas. Aš pripratinau jį prie pakinktų, pirmas vagas aš su juo išariau... Čia mano draugas, ne tik arklys. Jis man priklauso.
– O jeigu aš nebūčiau išgelbėjęs kumelės, kai taip sunkiai kumeliavosi, neparvežęs veterinaro, nepirkęs vaistų, nebudėjęs prie jos sergančios dienas ir naktis... Kumelė būtų tikrai nugaišusi su visu kumeliuku. O kiek dar laiko reikėjo Princą penėti pienu iš buteliuko, kol sustiprėjo? Tu su juo pradėjai žaisti, kai buvo jau paūgėjęs, iš visų bėdų išsikapstęs. Tau nereikėjo su juo tiek vargti. Pagaliau, galiu primokėti, jeigu jau taip užsispyrei, – nusileido tėvas.
– Už jokius pinigus. Arklys mano – ir baigta. Ne paskutinis gi, liekas dar du. Ar tau neužteks? Ir išvis, kam tau tie arkliai? Žemę, girdėjau, atidavei „ant pusės“.
– Jeigu jau taip, tai imk tuodu, o palik man Princą, – kaip paskutinę išeitį pasiūlė tėvas.
– Ir kodėl taip? Būtinai Princo? Tai ne aš, o tu užsispyręs kaip ožys?
– Na, matai, man irgi teks kai kur nuvažiuot... Norėtųsi, kad gražiau... – prisipažino tėvas, – niekuo ne blogesni ir kiti arkliai, bet tas ne darbinis, mano labai prižiūrėtas, tinka labiau į bričkutę ar važelį kinkyti nei į plūgą. Aš prie jo irgi labai pripratęs... Užteks man ir to vieno, kiti tikrai nelabai reikalingi. Prie žemės darbų vargu ar aš dar kada grįšiu.
– Na, žinoma, kodėl nepasivažinėt? Gražiu arkliu, dailioj bričkutėj, su jauna, gražia žmona ir vaikučiu... – beveik atspėjo Benas, – žiūrėkit ir matykit visi, koks aš dar vyras, nesvarbu, kad iš pavyzdingo ūkio pelenai byra, – dar pasišaipė sūnus, bet, gerai pagalvojęs, sutiko ir vietoj obuolmušio Princo išsivedė du arklius.
Meldainiui nepraėjo be pasekmių šis ginčas su Benu. Šį kartą jis pagulėjo porą savaičių.
– Gal reikia vieną kartą daktarą pakviest? Gal kokių gerų vaistų parašytų. Ką čia tie valerijonai? Gal jie net negerai prie tokios ligos? – įkalbinėjo Liudvelė ir Meldainis susirūpino.
– Dabar, kai sustiprėsiu, tai ir daktarą ir notarą būtinai pasieksiu, – prižadėjo Meldainis ne tiek Liudvelei, kiek sau.