Kai miršta žodžiai, tapę jau išnykusiais,
trumpam atgimę tik istorijoje, protėvių rašytoje,
priglausim savo galvas mes naujuos namuos, kur vėl užkimę
mėginsime ištarti paprastai: gyvastis, bočiai, aukuras, skliautai.
Madingais tapę ir toliau rašysime,
naujus žodžius mes raudonai paryškinsime
ir susilieję su minia tik retkarčiais pagausim netikėtą mintį,
kad esame šioj žemėj paskutiniai likę
teisėti palikuonys.