Prisėsim vėl ant žemės krašto,
Jaunimas „virins“ gitaras,
Ir kils balsai liepsningi, drąsūs,
O ką dainuos — visi supras.

Nebus efektų gal kaip Malmoj,
Nebus intrigų ir pirktų balsų,
Taktan linguos net žilos galvos
Ir vertins paprastu žodžiu — gražu!

Sakysit — žemė apvali, be krašto,
Kitur dainuoja daug geriau,
Pasaulio žvaigždės šlovę raško...
Bet čia — savi, kur kas arčiau.

Ant krašto sėdint, dainos sklinda
Į gilumą draugų širdžių,
Kiekvienas jaučiasi laimingas
Nuo muzikos ir nuo dainų.

Sava kalba, gimtinių tarmės
Pražysta, rodos, kaip žiedai.
Lyg senos mūsų mielos kanklės
Skambės čia Skuodas, Zarasai.

Stebėsis Nemunas, Nevėžis,
Sena Raudondvario pilis —
Kiek daug mergaičių, vyrų sėdi...
Ne, juk dar nemirė šalis.

Kai čia, ant mažo žemės krašto,
Susirenka tokia šeima,
Išliksim amžiams. Ne tik raštuos
Gyvuos pasauly Lietuva...