Po saulės glamonių, rodos, ilsisi žemė,
Užsiklojus vėsia žaluma.
Vis aukščiau lankos žolę kaip patalus kelia,
Baltą skarą sulankstė vyšnia.

Vėl lietus ir lietus, kaip šiam kraštui ir dera,
Pavadintam vardu Lietuva.
Tik visai nežvarbus, net savotiškai gera,
Kai atvėsta įkaitus galva.

Bus dar visko: bus lietaus ir vidudienio karščio,
Netikėtos naktų tvankumos,
Perkūnas dundės, ir moterys melsis bei aikčios —
Kad tik kuo toliau nuo trobos.

Juk laukėm, svajojom, kai slėgė pusnynai
Ir pančiojo kojas sugrubę sniegai,
Kad bus dar diena, kai ramunių žvaigždynai
Pievų toliais, palaukėm drieksis žemai.

Ji jau čia...
Su birželio kerais,
Su rasa tartum ašara
Ir karštais bučiniais
Į duris beldžias vasara.