(Vincui Mykolaičiui - Putinui)

Buvo laikas — mums saulė tekėjo kartu,
Abiem brėško už Kauno Rytai.
Tik anksčiau, gal anksčiau pamatydavai tu,
Kaip virš Nemuno rausta rūkai.

O vėliau, vakare, jau ilgiau aš mačiau
Saulėlydžio virpesį švelnų.
Įkandin jam svajonę jaunystės siunčiau,
Akis prisidengęs delnu.

Kačerginė, Zapyškis, sena Vilkija —
Vaikystės miesteliai prie Nemuno juostos.
Suaugi su jais kaip su bočių žeme,
Kaip laivas — su ilgesio sklidinu uostu.

Žinojau, kad ten, prie pušų išlakių,
Veja mintį gyva legenda.
Tiktai buvo jaunam labai nedrąsu
Ją pasveikint, užkalbint tada.

Plaukė Nemuno vingiais laiko vanduo,
O Tu, rodos, likai prie mažytės gatvelės pušų.
Nežinau, gal vėlu, gal visai nevėlu,
Bet dabar išdrįsau ir... atėjęs kalbu.