– Garbė Dievui, vaikinas pagaliau atėjo į protą, – džiaugėsi tėvas. – Na, padurniavo, padurniavo per žiemą, tiek ir to... Svarbu, kad apsigalvojo laiku.
Atėjus pavasariui, tarp tėvo ir sūnaus prasidėjo nesutarimai.
Pirmiausia abu susiginčijo dėl sėjos. Tėvas norėjo sėti vienoje vietoje, bet Benas prieštaravo, įrodinėjo, kad čia nebus gerai, kad reikia sėti ne tokioje žemoje vietoje ir panašiai... Tėvas, žinoma, nenusileido ir viską sėjo ten, kur jam atrodė geriau, bet, kai atėjo metas sėti kviečius jis, atėjęs prie aruodo, griebėsi už galvos. Aruodas beveik tuščias.
Pasirodo, kad Benas kviečiais atsiskaitė su arbatinės savininku už savo žiemos šėliones, kai pats gėrė bargan ir vaišino draugus.
Kartą, kai tėvas išvažiavo su reikalais į valsčių ir neketino greitai grįžti, Benas davė žinią žydeliui. Tas atvažiavo ir, jam privažiavus prie klėties, Benas sukrovė į jo vežimą šešis maišus kviečių ir, išleidęs žydelį, užkėlė vartus.
Kviečiai gražūs, grūdas į grūdą, gerai išlaikyti, sėkliniai, brangūs. Tėvas, susiėmęs galvą stovėjo prie aruodo, kai širdį nudūrė aštrus skausmas. Jis griebėsi už krūtinės, susvaigo galva, ėmė trūkti oro ir jis sukniubo ant gretimo aruodo krašto. Galvojo, kad nebe atsikels, bet, taip parymojęs kurį laiką, atsigavo, atsitiesė, žengė žingsnelį į šalį. Prisėdęs ant kėdutės, nubraukė rankove nuo kaktos prakaitą ir, pasėdėjęs kol sugrįžo normalus kvėpavimas, lėtai atėjo į pirkią.
– Kas tamstai, kad toks išbalęs? – susirūpino jį pamačiusi Liudvelė. – Ar negera? Prigulkit, gal praeis?
– Gulti nenoriu, bet gal turi rūgšties? Norėčiau išgerti. Gal turi pasidarius?
– O gal geriau arbatos išvirti? Rūgštį neseniai užplikiau, gal dar nebus įrūgusi.
– Ne, geriau rūgšties.
– Gerai, tuojau pažiūrėsiu. Va, imkit, – atnešusi puoduką su rūgštimi padavė Liudvelė, – turėtų būti jau gera. Vakar tik pirma diena, kai pradėjo rūgti.
– Iškart akyse šviesiau pasidarė, – atsigėręs grąžino puoduką Liudvelei, – įpilk dar.
– Ar jau skani gerti? – dar pasiteiravo ji, – gerkit, kiek tik norit, svarbu kad nuo jos geriau. Rūgštelė tikrai nepaškadys.
Tuo metu duryse pasirodė Benas.
– Kviečiai – tai tavo darbas? – tiek tepajėgė paklausti tėvas ir jį vėl išpylė prakaitas.
– O ką padarysi? Skolą reikia grąžint, – lyg niekur nieko atsakė jis ir atsisėdo ant suolo.
– Bet galima buvo ir kitais javais... Jų yra daugiau, o tie paskutiniai palikti tik sėklai...
– O ką jam padarysi, kad kitokių nenorėjo, – taip pat abejingai atsakė sūnus ir, pasidėjęs ant suolo kepurę, kreipėsi į Liudvelę, – ar neturi ko užvalgyti?
– Dar ne metas, – atkirto Liudvelė, – kai bus laikas, pavalgysi kartu su visais.
– Jūs valgykit, o aš nieko nenoriu, – tyliai, vos girdimai ištarė tėvas ir pakilo. – Kas galėjo pagalvot, kad taip padarys? – dar pridūrė silpnu, prikimusiu balsu, – o aš vis tiktai geriau atsigulsiu, – ir nuėjo už mūrelio.
Dieną, kitą pagulinėjęs, Meldainis sustiprėjo ir tęsė sėją. Iš kaimynų susiskolinęs sėklos, pasėjo kviečius, kai atėjo laikas, pasodino bulves.
Dirba žmogus, triūsia, bet iš galvos neišeina Benas.
„ Jeigu čia būdamas ir toliau taip švaistysis, kaip tada reikės gyventi? Jis norėtų ūkio, bet jokiu būdu negalima jam užrašyti. Jeigu jis jau dabar taip elgiasi, visus už nieką laiko, tai kas bus, kai ūkis bus jo rankose? Ženysis, parves pačią su pinigais... Jis gaspadoriaus, žmona gaspadinaus, o mums su Liudvele ir vaiku nebebus čia vietos. O jeigu palikt viską taip kaip yra, tai jis nusiaubs visus namus... Toli ieškot nereikia. O kaip gi padarė su kviečiais? Darys ką nori ir nieko jam nepasakysi, niekuo nepagąsdinsi. Čia jo namai, čia jis gyvena, juk neišvarysi...
Argi negalima būtų susitart gražiuoju? Atiduočiau dalį, dar ir su magaryčiom. Dalis nemaža. Su tokiais pinigais išeitų į gerą vietą ir būtų sau gaspadorius. Pats gyventų ir man leistų gyvent. Bet ne, užsispyrė gaspadoriauti čia.
Liko namuose šiai vasarai, bet kas iš to naudos, geriau jau būtų buvę žmogų pasisamdyti. Samdiniui ką pasakei, tą ir dirba., atėjo laikas – sumokėjai ir baigta. O dabar neaišku, kiek kainuos Benas? Kiek jis pareikalaus už savo darbą?  Ką gali žinot, kas jam šaus į galvą. Jis gi dabar blogiau, negu svetimas. Iš jo jau nebėra darbininko. Viską daro atmestinai, nieko nepadaro iki galo. Nei iš šio, nei iš to viduryje baltos dienos meta darbą ir dingsta. Negrįžta iki pat vakaro. Nežinia nė ką jis veikia, nė ką jis daro per tiek laiko “ , – vis mąsto ir mąsto tėvas, o Benas, palikęs jį vieną laukuose, pareina namo ir meilinasi Liudvelei. Ši jo nė artyn neprisileidžia. Kuo turėdama, šeria, o jeigu spėja, tai užsirakina stancijoje.
Jei anksčiau Benas galvojo, kad tik jam panorėjus, Liudvelė puls jam į glėbį, tai dabar įsitikino, kad nebus taip lengva, bet savo kėslų neatsisako.
Kai netikėtai Benas užklumpa Liudvelę, puola ją bučiuoti, o kai ši išsineria iš jo glėbio ir paima į rankas kočėlą, tada ima graudenti.
– Kodėl taip padarei? Kodėl ištekėjai? Kodėl nelaukei? Grįžęs būčiau vedęs. Aš kaip mylėjau, taip ir tebemyliu, o tu išdavei mane ir mano vaiką. Kas man belieka daryti? Ieškau paguodos draugų, svetimų žmonių tarpe, bet niekur  nerandu ramybės. Be tavęs nebėra man gyvenimo. Iš manęs jau nebėra žmogaus, pasigailėk, gelbėk, nes aš nebe išturėsiu... Ar išprotėsiu, ar galą pasidarysiu... Geruoju nesibaigs.
– Atstok! Ko tu dabar iš manę nori? Ko meluoji? Manai, kad sugraudinsi, kad patikėsiu? Žinau aš jau tavo meilę. Amžinai aš būsiu dėkinga tavo tėvukui, kad išgelbėjo nuo gėdos, davė gerą gyvenimą, padeda auginti vaiką. Tik vieno prašau, būk žmogus, nebedrumsk mums ramybės, leisk mums ramiai gyventi. Reikia dar vaiką užauginti...
– Juk tu jo nemyli? – ištraukęs iš Liudvelės rankų kočėlą, Benas pagavo ją į glėbį, – žinau, kad myli mane ir nesigink. Man, o ne jam tu turi priklausyti. Argi negalime ir vėl mylėtis, kaip anksčiau? Argi nebuvo gera?
– Baisu ir girdėti, ką tu čia šneki. Greičiau paleisk, o tai imsiu rėkti. Jeigu lįsi ir toliau, pasakysiu tavo tėvui.
Kartą, kitą taip užklupta, Liudvelė jau atsargesnė. Ką bedirbdama, vis žvalgosi pro langus, o pastebėjusi Beną kieme, kur išmanydama slepiasi. Kartą vos spėjo užsirakinti klėtyje.
Benas, niekur Liudvelė neradęs, susiprato ir džiaugdamasis eina prie klėties: „ Pagaliau pavyko. Ji turbūt laukia klėtyje“. Radęs užrakintas duris, bando prisikalbinti Liudvelę.
– Nagi, čia aš, Benas. Įsileisk. Namuose nė gyvos dvasios... – dar kurį laiką pasibraižęs ir nesulaukęs atidarant, spyrė koja į durų klemką ir pasitraukė.
Kai viskas nutilo, Liudvelė dar ilgokai nedrįso išeiti iš klėties, kad vėl nepakliūtų į Beno rankas. Bet, kiek gi gali sėdėt užsidarius? Namuose pilna darbų ir pirkioje paliktas vienas vaikas.
Liudvelei iki gyvo kaulo įgriso Beno persekiojimas ir ji neiškentusi pasiskundė vyrui.
– Kai tik tavęs nėra namuose, Benas lenda prie manęs. Negaliu atsiginti, – pasakė ji ir, aišku, tarp vyrų kilo skandalas.
– Kad nuo šios dienos dingtum iš mano namų! – pamatęs kieme sūnų, nelaukęs nė kol įeis į pirkią, išėjo priešais jį ir, viena ranka sugriebęs už krūtinės, kita tvojo tokį stiprų antausį, kas tas vos išsilaikė ant kojų. – Rupūžė vienas! Ne tik kad veltėdžiauji, bet, pasirodo, kad ir į šeimą brauniesi. Kad daugiau nematyčiau tavęs tuose namuose! Lauk! – užsimojo dar kartą, bet, atsitokėjęs Benas, laiku pastvėrė ir užlaužė tėvui ranką.
– Nešokinėk, senas kvaily! – sukandęs dantis iškošė sūnus. – Rado ką užkabinti... Aš tave į miltus sumalčiau, tik nenoriu rankų teptis. Klaupkis! Prašyk, kad dovanočiau!
Benas ir toliau suko tėvui ranką, kol tas nebe pakeldamas skausmo, suklupo.
– Taip ir žinok, – pagaliau paleido tėvo  ranką, – jei dar kartą man suduosi, tai pats ne tiek gausi. Nepažiūrėsiu, kad ir tėvas...