Dyla vėl pilnatis, įsivėlus į skliauto juodumą,
Krantai brenda į tylą, ir upė prisnūdusi šnara.
Ar jauti, susisupęs pasaulis į snaudulio dūmą,
Virsme tyli ir skęsta, dar aižėja, delsdamas žarą.

Ar girdi? Išdūlėjęs gegužis vėl kalba rytojum.
Naujai mintys šią naktį tau šnabžda. Išlijęs mėnulis
Mina kelią tolyn. Dausose jisai mus atkartoja,
Plačiai žiūri į erdvę ir tramdo šešėlių ažūrus.

Tik neklauski, kodėl susipynę dar jaučiame kaltę,
Ledu mėgaujas žodžiai ir pjausto nubalusią odą.
Kai paklausiau: — randai, mylimoji, jau pradeda balti,
Nejau viskas praėjo taip greitai, abiems nusibodo?

Supas rytmečio valandos, geria vėl mano švelnumą,
Šviesa skleidžiasi žiedu, ir bąla šešėliai nuvytę.
Aš žiūriu — danguje nebežėri jau žvaigždės, nubuvo.
Jaučiu šviesą. Ir ką gi aš tau privalau atsakyti?