Vestuvės praėjo skubiai, tyliai ir ramiai.
Be užsakų ir kitokių pagarsinimų, beveik slaptai, viduryje savaitės,paprastą, kasdienę darbo dieną.
Paliudijo tarnaitė Monika ir, pirmą kartą į Beno vietą pasamdytas, bernas Motiejus. Šliūbas įvyko po pietų ir iš bažnyčios visi grįžo pavakariais. Parvažiavę trumpam susėdo už stalo, kurį šaltais užkandžiais, prieš išvažiuodamos į bažnyčią, padengė Liudvelė ir Monika.
Meldainis atkimšo butelį degtinės, visi išgėrė, užkando ir, truputį pasėdėję, išsiskirstė kas sau miegoti.
Liudvelė, kad ir vėlokai gulėsi, bet kėlėsi, kaip buvo įpratusi, anksti ir tuoj ėmėsi ruošos.
Nors pirma povestuvinė naktis praėjo beveik be miego, apie daug ką reikėjo pasikalbėti, apsitarti, bet ir be ašarų. Liudvelė nejaučia nuovargio, laksto kaip ant sparnų. Kaip gera žinoti, kad pasibaigė visi jos rūpesčiai, kad jai nebereikia graužtis dėl savo padėties, kad niekas nebesmerks, nebereikės saugotis nuo pašalinių akių ir žmonių apkalbų. Dabar ji gali rodytis visiems, nesigėdydama savo nėštumo.
Vaikas gims šeimoje, turės tėvą ir motiną, nebebus „mergos vaikas“, kaip ir jos niekas nevadins „merga su vaiku“.
Benas ir toliau tyli, nieko apie save nepraneša, neparašo, bet dabar jis Liudvelei visai neberūpi. Gali ir visai negrįžti... Ji jau pati įsitikino, ką reiškia aklai pasitikėti, ką reiškia atsiduoti jausmams. Kai mama graudeno, atrodė, kad visai be reikalo, bet, pasirodo, kad ne taip lengva atsilaikyti, jei vaikinas patinka ir deda visas pastangas suartėti. Argi iš karto Liudvelė jo nevengė, ar nesisaugojo? Benas gi vis tiek persekiojo, lindo, kol pagaliau pasiekė savo.
Išaušo pirmas saulėtas, linksmas Liudvelės rytas. Nuo šiol prasidės visai kitoks jos gyvenimas. Ji tuose namuose jau nebe samdinė, kaip buvo anksčiau, o pilnateisė šių namų šeimininkė.
Liudvelė pastebėjo, kad samdiniai nebevadina jos vardu, o kreipiasi į „ šeimininkę“. Jai gera ir malonu tai girdėti. Dabar ji jaučiasi saugi, rami ir už visa tai turi būti dėkinga Meldainiui, savo geradariui, gelbėtojui... Liudvelė liks dėkinga jam visą gyvenimą. Gerbs, mylės iki grabo lentos taip, kaip prisiekė prie altoriaus. Davusi tokį pasižadėjimą, Liudvelė nė kiek neabejojo, kad jį įvykdys.
Kai grįžo Benas, Jonukui buvo jau beveik metukai. Vaikas jau vaikščiojo.
Jei atvirai, tai Benas nesitikėjo čia rasti Liudvelę. Jis labai nustebo, ją pamatęs, o kai pamatė vaiką ir sužinojo apie vedybas, tai ir visai pasimetė. „ Tai štai kokie dalykai čia dėjosi, kol manęs nebuvo namuose?“
Tarnaudamas kariuomenėje, jis jau buvo tvirtai nusprendęs, kai grįš, pasiieškos šaunios merginos su gera pasoga ir ves. Planavo po truputį perimti ūkį į savo rankas. Kiek gali būti namai be šeimininkės? Tegul Liudvelė ir neblogai tvarkėsi, bet tai tik svetimas, laikinas žmogus, o be to tikriausiai tėvas bus ją pravaręs... Be tvirtos, nusimanančios moters rankos prie pečiaus ir prie visokių kitokių gėrybių, nenorėk, kad viskas būtų sklandu ūkyje.
Ištekėjus seseriai Anei, Benas, likęs vieninteliu ūkio paveldėtoju, pasirodo, dabar jau turi brolį, su kuriuo nori, nenori teks dalintis turtu. Ne tik brolį, bet ir sūnų... O Liudvelė – jo pamotė...
Išvis kažkoks košmaras...
Benas siunta ir to neslepia. Pačią pirmą dieną jis užsipuolė tėvą.
– Kokį čia velnią sugalvojai? Kodėl vedei? Kaip ne gėda? – nė kiek nesivaržydamas rėžė tiesiai į akis, kai susitiko daržinėje.
– Tave nuo gėdos gelbėjau, kvaily! – pakeltu balsu atkirto tėvas. – Ar labai būtų buvę gražu, kai žmonės sužinotų, kad vaikas tavo?
– O iš kur sužinos? Tai dar ne viskas, ką merga sako. Tokį dalyką reikia įrodyti.
– Na žinoma, gražiau bylinėtis, kad visas valsčius žinotų, jog prigavai samdinę. Teismas nepridės tau garbės...
– Jokių teismų nebus. Ne jom su mumis bylinėtis.
– Iš kur žinai?
– Su teismais prasidėt, reikia turėt pinigų. Viena su motina gyvena, ne jų kišenei.
– O gal turi tokių, kas galėtų padėti? Va, paduotų į teismą, kažin kaip išsisuktum?
– Šiaip ar taip, dabar jau nėr čia ko apie tai kalbėti, – lyg ir atlėgo Benas. – Tik tiek pasakysiu, plika Liudvelė nebus čia šeimininkė, – nenusileido jis, – va, vesiu, parsivesiu žmoną su pasoga ir teks užleist jai vietą naujai gaspadinei.
– Gali vesti, nepavydžiu, bet kol kas – aš čia gaspadorius. Kitos šeimininkės man nereikia. Laiko yra, pasiieškok geros vietos, atsiimsi savo dalį ir išeisi užkuriom, o aš gyvensiu savo gyvenimą. Užsiauginsiu sūnų, turėsiu kam palikti ūkį. Vaikas ne svetimas, mūsų kraujo. Tau sūnus, o man anūkas. Užaugęs – jis čia bus gaspadorius.
– Taip negali būti, aš vienintelis ūkio paveldėtojas. Ką čia prasimanai? – užraudęs sugniaužė kumščius Benas, bet tėvas pirmas sugriebė jį už krūtinės.
– Nusiramink, ko dūksti? Pats privirei košės ir dar purkštauji? Nereikėjo lįsti į klėtį, jei tebesi piemens proto. Sakiau, kad neprasidėtum.
Vyrai išsiskyrė susipykę ir jau niekada nebandė taikytis.
Kol Benas neatsiėmė savo dalies, visi gyveno po vienu stogu ir tėvas pastebėjo, kad po kariuomenės sūnus labai pasikeitė.
Benas vengė darbo, sekmadieniais, išėjęs į miestelį, grįždavo išgėręs tik vėlai naktį, o kitą kartą net paryčiais. Žodžiu, pradėjo laidokauti...
Jeigu Benas pareina vėlai, gerokai išgėręs, bet niekas nemato, tada įlenda į stanciją ir išsimiegojęs dar tvardosi, bet, kai grįžta neblaivus anksčiau, tada ant visų griežia dantį, keiksnoja, kabinėjasi. Tėvo užkabinti nedrįsta, bet kliūna samdiniams, o labiausiai Liudvelei.
– Ar nematai, kad ne mano šaukštą padavei? Irgi mat gaspadinė... Druskos paduok, privirei be druskos...
– Ar negali pats pasiimti, – užrinka tėvas, bet Benas atkerta.
– O kam ji reikalinga? Paduos, ne kažin kokia ponia...
Benas pats nežino, kas su juo darosi. Tik ir žiūri, kai įgelti Liudvelei, bet širdyje netveria pavydu: „ Tokia pagražėjusi... Paskutinį kartą mačiau, buvo visai nusibaigusi... Dabar atsigavusi, suapvalėjusi, atjaunėjusi... Nieko nepadarysi, ji dabar čia šeimininkė, viskas ant jos rankų. Žinoma, kad savęs nenusiskriaudžia. Ir kodėl tas tėvas sugalvojo vesti ją? Tegul nepasakoja, kad gelbėjo mano garbę... Parūpo tam pusgalviui jos gražumas, jaunumas. Seniai pastebėjau, kaip jis nėrėsi iš kailio, kad atkreiptų į save Liudvelės dėmesį. Įsimylėjo diedas, o jai kas gi? Tekėtų už bile ko, kad tik paslėptų savo gėdą. Prisimenu tą meilės vasarą prieš kariuomenę... O pasirodo, kuo viskas baigėsi... O gal pabandyt viską atnaujinti? Jeigu tik panorėčiau, nė neabejoju, kad galėčiau prisikalbinti... „
Benui pikta ir jis negali susitaikyti su tuo, kad nepavyko Liudvelei atkeršyti už tą smūgį į veidą. Jis norėjo ją pažeminti, bet ši susitvarkė savo gyvenimą taip, kad jis pats liko pažemintas. Per ją Benas neteko paveldėtojo teisių ir jam ko gero teks palikti savo namus, taip gražiai sutvarkytą ūkį ir išeiti pas svetimus.
Atrodo, kad tėvas rimtai nusistatęs taip padaryti, kaip sako. Žinoma, jis taip ir padarys., jo nepasiklaus. Kol jis gyvas, viskas jo rankose.
Benas blaškosi ir nežino, ko tvertis. Su vedybomis neskuba, o kaip toliau gyventi, neišmano. Atrodo, kad dabar jau keršija tėvui.
Kol kas Benas nieko nedirba, mėgaujasi laisve, sekmadieniais ūžia su draugais arbatinėse, šoka gegužinėse. Jis vis dar laikomas garbingu jaunikiu, o kadangi jau atitarnavęs kariuomenėje, tai visai tinkamu ženatvei, dėl ko merginos jo nesibaido ir rodo ypatingą dėmesį.
Nors po tėvo vedybų ir smuktelėjo Beno „markė“ ir jis nebėra paveldėtojas, bet yra užkurinių, kurios mielai už jo tekėtų ir dabar.
Tėvas, matydamas, kad sūnus nesiliauja kvailiojęs, nutarė rimtai su juo pasišnekėti.
– Ar ir per vasarą galvoji taip ūliot? – artėjant pavasariui, kartą po pusryčių jis griežtai kreipėsi į Beną.
– O kas man uždraus? – pakėlė balsą tas.
Taip sakai? Tada man teks tavo vietoj samdyti žmogų, o pats pasiieškok kitos vietos, kur nieko nedirbdamas, valgyti galėtum.
– Ar jau iš namų varai?
– Gali sau sėdėti, bet pats žinai „ kas nedirba, tas nevalgo“.
– Ar dar mažai dirbau? Nuo pat mažų dienelių ariau... O ką turiu? Kam dirbti, jeigu viskas jau ne mano?
– Kas tau priklauso, viskas tebėra. Nors šiandien galiu išmokėti, jeigu reikia. Tavo dalis niekur nedings. Bet, jeigu taip ūliosi, toli nenuvažiuosi. Gerai pagalvok. Vietoj to, kad karčemoje sėdi, imkis darbo. Darbų ūkyje netrūksta.
– Kurgi ne? Visą gyvenimą tik dirbti, dirbti... Reikia kartą ir pailsėti.
– Ne kokį poilsį pasirinkai, vaike. Toks ilsėjimasis neprives prie gero. Vesk, kol dar ne vėlu, kol dar nepraradai gero vardo. Ne piemuo esi, jau po kariuomenės, pats laikas ženatvei.
Benas ir pats supranta, kad negerai daro, bet namuose jam nemiela. Niekas čia jo nelaukia, čia jis visiems svetimas ir jam visi svetimi. Nei jis tėvui, nei tėvas jam nebėra artimi. Tėvas su dūšia ir kūnu atsidavęs Liudvelei, o jos dėmesys skirtas tik vyrui ir vaikui.
Kas galėjo pagalvot, kad ji taps teisėta tų namų šeimininkė, jau žino savo vertę, yra išdidi ir į Beną net nepažvelgia. Jį erzina jo paties vaikas. Jis vos tik rėplioja grindimis, o jau yra jo varžovas, ūkio paveldėtojas.
Benas pyksta ant visų, ant tėvo, vaiko, Liudvelės. Ant jos bene labiausiai. Pyksta jis, bet kartu ir ilgisi, kuo toliau, tuo dažniau apie ją galvoja... Bet, kas iš to?  Ji nepasiekiama... Bet Benas guodžiasi, neprarasdamas vilties, ramina save, kad gal dar ne viskas prarasta, gal dar įstengtų ją susigrąžint... Bet tam reikia laiko ir sąlygų, o be vasaros to neturėsi...
Nusprendęs, kad vien dėl to verta per vasarą padirbėti ūkyje, perspėjo tėvą, kad nesamdytų berno.