Jis tik paukštis, tik juodas ir nekaltas visai,
Kad sparnai — lopinėlis nakties.
Jo svajonė viena — skrist toli ir aukštai,
Krūtine žydrą dangų paliest.

Gal norėtų ir jis būt žuvėdra balta
Ar skardent kaip laukų vyturys,
Kad nežeistų širdies užgaulinga kalba,
Jog nelaimę tau šaukia kranklys.

Nesuprasti, kodėl juodo paukščio lemtis —
Nešt šešėlį per žydinčią žemę,
Kai žaliuoja laukai, šiaušias upėj vilnis,
Džiaugsmo taurę pavasaris kelia.

Jis tik paukštis, tik juodas ir nekaltas visai,
Kad sparnai – lopinėlis nakties.
Juk svarbiausia — virš Nemuno skristi laisvai,
Po savęs dienai kelią nutiest.