.            Pasakėčia


Pavasario grožybių begalėj
Patręšusiu risnojo sraigė pagaliu.
Vabzdžių apsėstas pagliaumijęs pagalys
Tikėjo skųstis dėl draugijos negalįs.

Ir tarė sraigė pagaliui: šalyje kriauklės
Aukštai aš sklendžiu, glosto švelnūs
Mane dvelkimai mano dabarties,
Jie duodasi sparnais pažinti –
Aidai kitų pasaulių ir erdvės.
O jūs, už kiauto, – krikštiję mane sraige,
Sau tarpkite, sau didūs, suraminti.

Dar tarė sraigė:  argi nors žinai,
Kas – perlamutro debesys? Tenai
Vien laisvės žiburiai, vien raibuliai –
Ten rautų agnūs argonautai
Nuo ãtšvaisčių jų grožio vilnas,
Vaikytų vanagą aukštai –
Be burių, vien ištiesę delnus,
Jie sklęstų – kaip ir aš, aukštai –
Vaizduotė laisvės nusipelnius, –
Kerų kriauklės pasaulis pilnas.

Ir nuplasnojo sraigė pagaliu.
Aplink liepsnojo tūkstantis gėlių.