Erdves ir tolius atidengia saulė
ir veda veda aukso spinduliais
per nuolatos atgimstantį pasaulį
kančių ir laimės kupinais keliais.

Jau temsta toliai, ir takeliai baigias,
o tu eini link tos pačios žvaigždės
ir tarsi tolius išmatavęs laivas,
bures nuleidęs, atilsio ilgies.

Tu kaltas — mirštančiojo nepakėlei,
tu kaltas — nuriedėjo kenčiančiojo ašara sūri,
tad grįžtančiam namo klajūnui vėlei
tu, žeme, iš sugrubusių delnų buri.

Tu nenueisi bėdinas lig saulės,
mėnulio tau tamsiais keliais klajot
ir dideliam nemirštančiam pasauly
tik klystkeliais pakalnėj užsiklot.