Tu su vienatve
Nebežaisk, pavasari,
Nes tavo rūbą
Jau kasdien keičiu.
Neliko pilko,
Anei juodo atspalvio,
Gėlos ir sopulio,
Nei nevilties kančių.
Baltai baltai
Jau vyšnios pasirėdė,
O sakura
Nukaitusi, rausva.
Beržų žalumas
Džiugiai akį rėžia,
To pienių
Geltonumo svaiguma.
Jei nori,
Aš savim
Tave apglėbsiu,
Mes būsim dviese,
O beržai svyruos,
Ir lengvo lengvo
Ilgesio pavėsy
Diena atbus,
Švies spinduliu
Languos.
Tu su vienatve nebežaisk...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-05-17 00:29:33
Jausmai...
Jų raiškai sąžiningai pasitarnautų ir papildomi skyrybos ženklai
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2013-05-16 19:46:20
"Ir lengvo lengvo
Ilgesio pavėsy
Diena atbus,
Švies spinduliu
Languos."
Labai mielos eilutės...
Gražus Jūsų kūrinėlis!
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-05-16 14:55:31
toks šviesus ir šiltas kalbėjimas su pavasario svaiguliu
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2013-05-16 13:56:39
sakyčiau pavadinimas stipriausia kūrinio dalis
visa kita prastoka
Vartotojas (-a): algboras
Sukurta: 2013-05-16 13:30:06
Tiesiog himnas pavasariui, vėluojančiam į pasimatymą su vasarą :)
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-05-16 12:14:31
Tikrai puikūs it vienu atsikvėpimu nuausti žodžiai.