Ar pameni,
       buvai maža mergaitė,
Savojo princo ilgėjais.
O pasakų pilies valdovė
Tau lemtį gražią pažadėjo.

Tikėjai
       meilės stebuklu ir žvaigžde,
Kurią matei kas vakarą.
Ir lietui – svečiui iškalbėjai
Svajonių savo pasaką.

Tikėjai,
       kad ateitis bus paprasta.
Tai – meilė, princas ir šeima,
Ir kanarėlė – giesmininkė,
Kurią maža mylėjai.

Užaugai,
       ir aplink dairais –
Kur žvaigždės, princas, pažadai?
Kodėl niūru, tamsu išvien?
Kur meilė, juokas ir žiedai?

Tikėk,
       tokia ta žemiška būtis –
Vienas svajoja, kitas – tryps.
Vienas sodina, kitas – rauna.
Šventai tikėk – gėlė pražys.