Vaikystė – tikras rojus...
Aš buvau to pasakų pasaulio dalis.
E.Hemingvėjus

    Anądien kažko ieškodamas sandėliuke, radau seną siuntinio dėželę su žaislinėm kaladėlėm. Kirvarpų lyg adatų subadytos, vaiko rankų nugludintos, jos priminė kažkada vaikystėje statytas pilis, kuriose neva gyveno paslaptingieji nykštukai ar gėlių fėjos. Jų niekada nepavykdavo pamatyti, tik regėdavau savo paslaptinguose spalvotuose vaiko sapnuose. Nejučiom iš atminties miglų išplaukė vaikystės rojus...
   Tada buvo alsi vasara. Atvangą nuo kaitros galėdavai rasti tik ūksmingame Vičiūnų šile, kurio skardis, perpintas pušų šaknų gumbuotomis gyslomis, žvelgė į jų trobelės langus mėlynžiedžių gėlelių akimis ir masinančiai viliojo prisirpusių žemuogių šypsančiomis lūpomis. Ant kalvelės rievėtais pušų kamienais, gelsvomis smilgomis ropojo nesuskaitoma daugybė vabalėlių. Ore tingiai pleveno plaštakės.
   Mažasis Rimantėlis, saviškiams – Mutis, iš vaikystės luošas berniokėlis, tame mirgančiame pamiškės pasaulėlyje kūrė savo vaikiškų naivių svajonių ir fantazijų karalystę, kurioje jis, sveikas ir tvirtas, įveikia visus negandų slibinus. Kiekvieną rytą, jei tik nelydavo, vaikas vikriai keturpėsčias ropštėsi į tą kalvelę lyg į Everestą siauru samanotu takučiu, vilkdamas neklusnią paralyžiuotą kojikę. Pailsęs stabteldavo, įkvėpdavo viržių medaus kvapą, kol pajusdavo naują jėgų plūstelėjimą it nulijus palaimintam vidurvasario lietui. Paskui vaikas, karingai šūktelėjęs, įnirtingai šturmuodavo paskutiniuosius sunkiausius metrus, kartais iki kraujo nusidrėksdamas pirštelius į sakuotas šaknis. Netoliese įkypai bėgo kitas takelis, bet juo kopdavo tik suaugusieji – sveikieji.
   Nuo šilo skardžio viršūnės galėjai lig valiai žvalgytis, kol akys paskausdavo. Sidabrinė Nemuno kilpa mirgėjo it žaltys, o anapus upės dundėjo traukiniai, netikėtai išlindę iš tunelio ar pranykstą jo tamsioje gelmėj. Rimantėlis grodavo neįmantrią melodiją lūpine armonikėle pagal ritmingą traukinių bildesį ir užsimerkęs vaizduodavosi pats lekiąs tais traukiniais.
   Tolydžio stiprėdamas artėjo lėktuvo gausmas. Mutis lėktuvo dar nematė pro tankias pušų viršūnes, bet visu kūneliu jautė virpantį orą, tad vis žvalgėsi ton pusėn, iš kur turėjo išlįsti ramybės drumstėjas. Didžiulis lėktuvo kryžius išniro staiga ir lėtai slinko upės link, keldamas vaikui nesuvokiamą nerimą, net baimę. Gal ją vaiko atminty pažadino nuo tos nakties, kai visus pažadino neįprastai garsus, su pertrūkiais lėktuvo gaudesys.
    Po akimirkos nugriaudėjo daugiaaidis sprogimas, nuo kurio, rodės, žemė tarsi krūptelėjo. „Nejaugi vėl karas?“ – neramiai sudejavo motina bekraujėmis lūpomis. Rytą kaimynas pasakojo, kad ten, virš tunelio kalvos, anapus Nemuno, sudužo rusų karinis lėktuvas. Kažkas sugedo, gal variklis ar propeleris. Vos popierinės kamino neužkliudė, kaip aiškino tą naktį netoliese žūklavęs senasis Vičiūnų žvejys.
    Nuo to karto Rimantėlis su baime įsiklauso į bet kurį įtartinesnį žemai praskrendančio lėktuvo gaudesį. Ką žinai, gal vėl koks sukiužėlis ims ir nudribs ant jų, užkliudęs pušį lyg Dariaus ir Girėno „Lituanica“...
    Vaikas baiminosi ir audros. Kartą naktį tokia su žaibais ir griausmais pikta žiežula siautėjo. Liūtis pliekė su ledais stogo skardą, langus. Griaustinio šimtabalsį aidą atkartojęs miškas už lango nušvisdavo nuo grėsmingų botago kirčiais kapojančių žaibų. Vaikui rodės, kad žemė veriasi... Gąsdino baisi grūmojanti paslaptimi audra. Motina su seseria puolė vienmarškinės ant kelių ir bėrė prorėksmiais poterius, o Mutis iš baimės palindo po lovele ir painiodamasis skaičiavo duslius, jau rimstančius Perkūno dievaičio keiksmus.
   Rytą viskas atrodė kitaip: ir tylus, pasidabinęs vaiskiomis ašaromis miškas, ir šulinio rentinys kiemo pakrašty – nebe pasalūniškas nakties žvėris. Tikra pasakų karalystė! Visą dieną Mutis su grauduliu širdelėje žvelgė nuo gonkelių į nuniokotą girią. Bene kas leis dabar vaiką ropoti į kalvelę, kai visur taip prikritę šlapių šakų ir gurgučių. Visa paguoda jam – senosios, paveldėtos iš broliuko, žuvusio per karą, kaladėlės. Bet ir jos nusibosta tokią dieną.
   „Kažin, ką dabar veikia rudžius Rimas?“ – svarsto vaikas, žiūrėdamas į didžiulį skruzdėlyną, atsiradusį šią vasarą po senąja pušimi kiemo pakraštyje, pašlaitėje, neįprastai ramų po audringos nakties.
   Netoliese buvo gili žvyrduobė. Tėvai, baimindamiesi nelaimės, draudė Rimantėliui prie jos artintis. Ten visad klegėjo Vičiūnų vaikai, šokinėję į žvyrduobę. Ir Mutį viliote viliojo su jais pasirungti, išbandyti drąsą – ims ir stryktels kuo toliau, paskui nušliuoš į pačią apačią lyg žiemą rogutėmis, kur, tikriausiai, patys gražiausi blizgūs akmenėliai... Tik kaip paskui reiks išsikapstyti į viršų?
   Apleistosios žvyrduobės šuolių neįveikiamas čempionas buvo rudaplaukis Rimas, skruzdėlių rijikas. Jo motina dirbo sesele vaikų sanatorijoje, o tėvas „pro langą iššoko“, kažkur uždarbiavo ar kalėjo. Dramblotas dvidešimtmetis Rimas – kūdikiško protelio įmitęs jaunuolis šnekėjo lyg rydamas žodžius. Pasakojo, kad jis esąs užburtas girių mono karalaitis, skruzdžių tramdytojas, jų kunigas ir dar dievai žino kas... Labiausiai mažuosius žavėjo bebaimiai Rimo šuoliai įsibėgėjus vos ne į pačią žvyrduobės dugną. Net kvapą visiems gniauždavo. Kai Rimas, išsikapanojęs į viršų, visas apsibraižęs iki kraujo, žengdavo prie susižavėjusių vaikų pulkelio, šie imdavo jam ploti kaip cirke. Jis ir pats sau paplodavo, kai vaikai užmiršdavo.
    O kartą per žvyrduobėje rasto negyvo kurmio laidotuves Rimas pasakė trumpiausią pasaulyje pamokslą: „Mirė kurmis. Dabar Rimas – Kurmis“, ir nubėgo raudodamas į pamiškę, kur per dienas it kurmis rausė kelmus malkoms. Vaikams patikdavo stebėti, kaip jis ilgai kapstęsis tvirtai įsikibdavo didžiulėmis rankomis it lokio letenomis raudavo kelmą tarsi koks pasakų milžinas. Dar ilgai po kurmio laidotuvių jis save vadino Rimu – Kurmiu.
                                                                  – – –
   ...Visai liūdna be draugų Mučiui, kai kitą dieną po audros jis sėdi pamiškėje. Tiesa, jam sesė prisakė rinkti kazlėkus, kurių gyva pekla pridygo po vakarykščio lietaus. Pririnktus ryte broliuko grybus nusinešė namo. Bus gardūs pietūs.
    Netikėtai vaikas išvydo šalia nepažįstamą barzdočių, labai panašų į Rimą – Kurmį. Gal tai iš tiesų Rimo pražuvėlis tėvas? Vyriškis apsidairęs užkalbino Rimantuką:
   – Ar tu netoliese gyveni?
   – Mhu, – numykė nedrąsiai vaikas ir susigėdęs pridūrė: – Aš čia vasaroju, kartais grybus renku...
– O kas namie?
– Sesė... Tėvelis Kaune dirba kirpykloj, o mamytė išėjo pieno.
– Na, kviesk į svečius, vyre!  
– Tai kad aš sunkiai vaikštau... Koja nesveika...
   – A, mat kaip, – suraukia antakius barzdočius. – Na, niekis, aš tave parnešiu. Ropškis ant kupros, – ir pritupia.
    Mutis nepatikliai pažiūri, kur ta kupra, bet suvokęs, kad jį neš „baroniuku“, kaip kad kartą nešė tėtis per siūbuojantį „beždžionių“ Panemunės tiltą, linksmai apsikabina kaklą.
  – Ne taip smarkiai, – juokdamasis su vaiku ant „kupros“ vyriškis keliasi ir atsargiai leidžiasi bėgančiu pakalnėn suaugusiųjų keliuku.
   Janikė, dručkė Rimantėlio sesuo, gera pusmergė, triūsė vasarinėje virtuvėlėje. Mama grįš negreit, juodu su broliu praalko, tai ir čirškino rytą Mučio rastus pamiškėje kazlėkus – mėgstamiausią vasaros skanėstą „kirminui numarinti“. Ji vis dūsavo, braukė nuo kaktos prakaito karoliukus. „Reikės brolį parsinešti nuo kalvelės. Pats, velniukas, kūlvirsčias ristųsi, visas išsipurvindamas“, – mąstė dėliodama lėkštes ant nediduko stalelio.
  – Na, šeimininkėle, priimk svečius, – išgirsta už nugaros Janikė nepažįstamojo balsą. Atsigręžusi pamato sunkiu žingsniu besiartinantį su broliuku ant sprando barzdotą vyriškį.
– Mane siuntė jūsų tėvukas, – melavo net nerausdamas. – Ruoškis kelionėn. Stovėjom kartu eilėje prie miltų Panemunėje. Tai jis ir paprašė, kad praneščiau jums, nes jam pritrūks pinigų. Nusakė, kaip jus rasti. Liepė tau pasiėmus miltams maišą ir kuo daugiau pinigų, Eisim per mišką man žinomu trumpiausiu keliuku Panemunėn, bus greičiau.
– Tai kaip dabar aš... Negaliu gi lėkti viską pametusi. Brolį reikia pamaitinti. Mama užtruko. Gal kai ji grįš, kaip ji lieps, – nudžiugo radusi išeitį.
– Ką čia tu kaip mažvaikė! – pyktelėjo barzdočius, o akys neramiai lakstė į visas puses. – Sakau, gal duok man tuos pinigus ir maišą, perduosiu jūsų tėvui. Oi, supyks tėvukas, kad nepaklausei!
– Tai kad aš nežinau, kur pinigus laiko...
    Iš gretimos trobos išėjo kaimynė, kuri girdėjo jų pokalbį. Pamačiusi barzdotą vyriškį, tokį panašų į nevisprotį kaimynų Rimą, susidomėjo – kas ir kaip. Sužinojusi, koks reikalas, jaunoji moteriškė nusiskundė, kad ir jai verkiant reikėtų miltų, tik per darbus daržuose ir namuose nėra kada stovėti eilėse, o pinigų, kaip tyčia, nedaug belikę – vyras iš miesto su alga grįš tik savaitgalį, toli jam kasdien pareidinėt. Tarškėjo moterėlė, o barzdočius, ją nužvelgęs smalsia akimi, kiek pralinksmėjo.
– Moteryt pupelyt, tai tau pasisekė! Paimk, kiek turi, pinigėlių, už visus ir nusipirksi miltų. Dar maišelio nepamiršk! Tik paskubėk, nes mano eilė praeis, tai nieko ir negausim.
    Netrukus susiruošusi, moteriškė sparčiai nuskubėjo paskui „geradarį“ jam težinomu keliuku į mišką.
                                                                       – – –
    Kaimynė parsirado tik kitos dienos pavakare. Be miltų ir maišelio, kažkokia suvargusi, nusibraižiusi, sudriskusia suknele, parėjo į save nepanaši.
– Žvyrduobėn buvau įkritusi... – burbtelėjo nustebusiems kaimynams įdėmiai į ją žiūrintiems.
    Rimantėlis juto, kad čia – kažkokia suaugusiųjų paslaptis. Gal per jį atsitiko kažkas negero? Bet jam niekas neaiškino. Tik motina apie kažką kuždėjosi su seserimi Janike. Garsiai ją pagyrė:
  – Matai, kaip gerai, kad nebuvai tokia patikli, kaip kaimynė, ir nesusigundei eit su nepažįstamuoju miltų. Oi, būtų tau bėda...
    Šeštadienį parvažiavęs tėvas dievagojosi per nieką nesiuntęs žinios apie miltus. Panemunėj tądien nebuvęs ir jokio barzdylos nepažįstąs. Gal iš tiesų tai kaimynų Rimo tėvas pražuvėlis, nevidonas, kalėjęs ne kartą? Mučiui buvo keista, kad taip šnekama apie tą gerąjį dėdę, taip smagiai jį anądien parnešusį namo „baroniuku“.
                                                                 ---
    Po kelių metų jų kaimynė išsikėlė. Prieš išsikraustydama padovanojo Rimantėliui visokių žaislų, kurių, mirus jų kūdikiui, nenorėjo vežtis. Labiausiai Rimučiui patiko daili dėželė nuo siuntinio, kurion vaikas tuoj susidėjo savo kaladėles. Senoji dėželė jau gerokai buvo suirusi.
    Atsisveikindama kaimynė pro ašaras teištarė:
– Sudiev, neminėkite bloguoju!