Šis kartas buvo pirmutinis ir nulėmė tolimesnius jųdviejų santykius. Liudvelė daugiau jau niekada Benui nesipriešino. Viskas prasidėdavo taip kaip anksčiau bučiniais, o baigdavosi tuo, ko buvo siekiama.
Benas ne taip jau sunkiai gavo tai, ko norėjo, bet, ir pasiekęs besąlygišką Liudvelės atsidavimą, neatsisakė noro keršyti.
Kol dar Liudvelė priešinosi ir nepasidavė, jis nors ir pyko, bet mergaitę palankiau vertino, bet, kai priėjo iki tokių santykių, žuvo visas patrauklumas, žavumas. Benui nebe atrodė ji nei tokia graži, nei tokia įdomi.
Neliko be pėdsakų tos meilės ir nemigo naktys.
Ir tikrai. Per trumpą laiką nuo Liudvelės veido dingo jaunatviškas, mergiškas rausvumas, skaistumas, patamsėjo paakiai, pabrinko akių vokai. Kaip kas šluota pašlavė nuo lūpų visada buvusią malonią šypseną. Žvilgsnis pasidarė kaip rūku aptrauktas, o kietai sučiauptos lūpos suteikė veidui rūstumo.
Prie pečiaus Liudvelė sukinėjasi kaip supančiota, viską dirba nebe taip spėriai, jaučiasi prasikaltusi, nedrįsta niekam žiūrėti į akis. Valgyti sėdasi tik tada, kai visi pakyla nuo stalo.
Per vasarą Benas ir Liudvelė svaiginosi meile klėtyje ir tik rudenį, kai mergaitė atėjo miegoti į pirkią, viskas nutrūko.
Bet po žiemos, kaip visada, atėjo pavasaris. Liudvelė šiemet anksti išsiruošė į klėtį, o klėtyje ją vėl lanko Benas.
Po ilgo nesimatymo jų susitikimai buvo ypatingai aistringi. Benas, visiškai atsipalaidavęs, sąmoningai nevengė pasekmių, kol už mėnesio nė neatsisveikinęs su Liudvele, išvažiavo į kariuomenę. Tokį tai keršto būdą jis pasirinko...
Po Beno išvykimo praėjo nemažai laiko. Liudvelė laukia nesulaukia nuo jo kokių nors žinių, bet nemažiau susirūpinusi ir dėl savęs.
Pirmas mėnuo ją nelabai išgąsdino, bet, kai viskas pasikartojo ir antrą, teko pripažinti, kad mažiausiai bus du mėnesiai, kai ji nėščia. Dabar tai jau ji suprato, kokia bėda ištiko: „ Per vasarą nieko nebuvo, o dabar lyg tyčia, kai jo nėra... Kam pasiskųsi, kam pasisakysi, ko pasiklausi? Bet ką mačys? Aiškiai matosi, kad jis manęs neves. Per tą laiką, kol jis kariuomenėje, man gims vaikas, šeimininkas su vaiku manęs nebe laikys, tuojau išvarys... Gal net anksčiau, kai viską sužinos... Kur tada? Pas mamą? Ką jai pasakysiu, kaip į akis pažiūrėsiu, iš ko gyvensiu?“
Liudvelė per naktį verkia. Kad ir nemiegojusi, per dieną turi padaryti visus darbus. Dingo apetitas, nuolat pykina... Mergaitė sublogo, pajuodo, visai nusibaigė.
Šeimininkas, ilgokai stebėjęs Liudvelę, vieną sekmadienį po pietų, kai buvo likę vienu du pirkioje, paklausė:
- Kas tau, mergele? Ar tik nesergi tu? Sakyk, gal skauda kur? Gal reikia daktaro?
Liudvelė, iki šiol savo širdies skausmą kentusi viena, neturėdama kam atskleisti savo bėdos, dabar, maloniai pakalbinta, iškart atsivėrė.
- Jau du mėnesiai, kai aš nėščia nuo Beno, - parpuolusi prieš jį ant kelių, bučiuodama ir laistydama ašaromis Meldainio rankas, prisipažino ji. - Neišvarykit, leiskit sulaukti Beno. Jis nieko nežino. Po kariuomenės žadėjo mane vesti...
Tokia žinia sudrumstė ir tėvą. Jis, nugara atsirėmęs į sieną, panarino galvą ir, giliai susimąstęs, ilgai tylėjo.
- Sena istorija... - pagaliau ištarė kažkaip skausmingai ir vėl nutilo. - Juk sakiau, perspėjau, bet nepaklausė, - patylėjęs tęsė toliau, - o dabar kokia gėda namams. Kad jis būtų čia, išmalčiau snukį ir priversčiau ženytis. O dabar pasiek tu jį. Išpūtė, priviręs košės, o jūs žinokitės...
Tėvas, sužinojęs tokią naujieną, labai susirūpino: „ Ką daryt? O vis tik reikia kažką daryt. Sako, kad jau du mėnesiai... Netruks yla išlįsti iš maišo, o kaltininkas už šimtų kilometrų... Jo nepasieksi, o prie mano kojų suvedžiota mergaitė ant kelių, ašarom apsipylusi... Kaip jai padėti? Galima būtų ir palaukti, bet aišku kaip dieną, kad jis jos neves. Gerai žinau jo charakterį... Onaravas ir užsispyręs... Kad ir grįš, jo nepriversi. O pagaliau per tą laiką ir vaikelis gims, viskas išeis į aikštę. Tik dabar laikas kaip nors gelbėti Beno ir namų garbę. O taip pat ir mergaitę...“
Būdamas iš vidutinioko šeimos, Meldainis vesdamas kad ir nemylimą, bet turtingą užkurinę, tapo nemažos žemės gaspadoriumi. Didžiulėmis pastangomis pakėlęs jau be pradedantį smukti ūkį iki pavyzdinio, džiaugėsi šio to pasiekęs, bet meilės ilgėjosi visą gyvenimą.
Jo žvilgsnį traukė gražios moterys, mergaitės, žavėjo jų  grožis, jaunystė, linksmumas... Ir išvis Meldainis mėgo jaunimą, atlaidžiai žiūrėjo į jo šėliones, kartais atleisdamas net nerūpestingumą: „ Kas iš to, kad aš visą gyvenimą sunkiai dirbau? Nepatyriau to stipraus abipusės meilės jausmo... Jeigu būtų galima sugrįžti atgal, aš jau visai kitaip tvarkyčiausi savo gyvenimą. Pirmiausia mylėčiau, vesčiau ir tik tada žiūrėčiau visiems naudos.“
Kai jų vienkiemyje pasirodė Liudvelė, Meldainis iškart atgijo. Iki šiol namuose svetimų žmonių nebuvo, maišydavosi tik padieniai, todėl, pasirodžius jaunai mergaitei, įprastas gyvenimas įgavo kitas spalvas.
Iš pirmo pamatymo ji jam taip patiko, kad širdyje tarsi prabudo iki šiol meilės nepatyrusi jaunystė. Ko gero jis  įsimylėjo... Pasijuto kaip jaunuolis... Matydamas, kad sūnus Liudvelei merginasi, Meldainis bandė su juo net varžytis dėl jos palankumo. Jis siekė parodyti savo pranašumą dirbdamas, tuo tarsi įrodydamas savo vertę bei atkreipti mergaitės dėmesį. Bet jauni lieka jaunais...
Taip ir praėjo pirmi metai.
Meldainis gerai pažinojo savo sūnų. Vaikinas nors ir darbštus,  bet pilnas puikybės ir sunkiai sukalbamas. Tėvo dėka visame valsčiuje skaitomas slauniu kavalieriumi. Tėvas manė: „ Toks su samdine tikrai neprasidės“. Kai, praėjus kuriam laikui, jis pamatė, kad Benas pradėjo lankytis klėtyje, jį apėmė pyktis ir pavydas. Tyliai siuto nemiegodamas naktimis, stebėjo Beną, kada jis įeina, kada išeina, o kartą pamatęs, kad Liudvelė išbėgo iš klėties, neiškentęs net perspėjo sūnų.. Pasirodo, kad tai nepadėjo. Vis tik jis kaip paskutinis niekšas nepraleido progos pasinaudoti mergaite.
Tėvas vis svarstė: „ Ar taip gražu? Ar tinka tokiam slaunam kavalieriui lįsti į klėtį pas samdinę? Nesinorėtų, kad namai būtų piktų liežuvių apkalbinėjami ir kad nukentėtų geras Beno vardas. Jam dar visas gyvenimas prieš akis. Grįš atitarnavęs, turbūt norės ženytis, o čia tokie negražūs dalykai dedasi... Bet viskas dar negreit, Benas toli, o Liudvelė štai prie mano kojų...“
Visą laiką Meldainis buvo Liudvelei neabejingas, o dabar dar prisidėjo ir gailesčio jausmas. Kilo didžiulis noras ne tik jai padėti, paguosti, bet ir apkabinti, priglausti prie krūtinės ir niekada jos nebe paleisti. Norėjosi turėti ją prie savęs visą gyvenimą.
O kodėl gi ne? Jis, niekieno netrukdomas, nors ir šiandien gali ją vesti. Argi tai nebūtų puiku? Išsipildytų jo svajonė gyventi su mylima moterimi ir tuo pačiu išsispręstų taip prastai susiklosčiusi padėtis. Susidėjus tokioms aplinkybėms, tai būtų bene geriausia išeitis.
Jis veda, už kurio laiko gimsta jau jo vaikas ir niekam nekils jokių abejonių. Įžvalgesnės moterėlės, aišku, pastebės, , kad vaikas gimė vienu, kitu mėnesiu anksčiau, bet tai bus priskiriama kaip paskubėjimas pasimyluot prieš vestuves. To visi nelabai ir smerks... Svarbu, kad vestuvės...
Na, dar pasišaipys kaimynai, kad ant senatvės vedžiau jauną ir dar samdinę, bet bus ir tokių, kurie juos pamatę, net ims pavydėti...