Kai vakaras užgęsta, slenka debesys
pro tarpirščius kaip rudenio ražienos.
Prabunda mano — Tavo dienos
ir ilgesys — kaip Medis.

Dar nesulapojęs, dar kažko vis laukiantis
prie seno vieškelio — palinkęs.
Brolau, o broli, noriu apkabinti
neišdainuotą Tavo tošį...

...kaip paukštės ilgesį, į tolį lekiančią,
kažkur už debesies, už horizonto.
Vėl nukritau į žalią žolę...

vėl prabudau...
gal miegu?