Benas priblokštas.
Atsipeikėjęs po tokio netikėtumo, jis net nežino ką galvoti: „ Kas čia įvyko? Ką aš ne taip padariau? Pabučiavau mylimą mergaitę. Pagaliau, katras iš mūsų blogai pasielgė? Ar kad taip nuoširdžiai mylėdamas ją bučiavau, ar kad ji į tuos bučinius atsakė smūgiu į veidą?
Tik ką taip gražiai kalbėjomės apie meilę, apie ateitį ir staiga toks posūkis... Aš pažemintas, apspjautas, išniekinta mano meilė...“
Po viso to, aišku, jis nebegalės jos mylėti. Ir klausimas ar išvis dar galės ką mylėti?
Maža to, kai Benas, būdamas prislėgtas ir kamuojamas sunkių minčių išėjo iš klėties, kieme sutiko tėvą. „ Ką jis čia veikia? Nemiega, vaikšto po kiemą, rūko, - susidomėjo Benas, - gal pasakyti man ką nori? To dar betrūko... Tikriausiai matė, kaip Liudvelė išbėgo iš klėties? Dabar ko gero reikės išklausyti jo pamokslų“.
Neilgai teko laukti. Tik pasirodžius Benui, tėvas žengęs žingsnį arčiau jo, griežtokai prabilo.
- Pastebėjau, kad paskutiniu metu pats dažnai lankaisi klėtyje ir noriu tėviškai perspėti. Jeigu negalvoji ženytis, geriau nedrumsk mergaitei ramybės. Ne visada tokie žaidmai gerai baigiasi. Būk vyras, tvirčiau suimk save į rankas, nepadaryk gėdos namams ir neužtrauk bėdos ant mano galvos. Jeigu nesiliausi, gali turėti rūpesčių, - taip pasakęs, jis metė žemėn nebaigtą rūkyti suktinę ir, sutrynęs ją koja, nuėjo į pirkią.
Benas dar kiek pastoviniavo kieme, paskui atsisėdo ant prieklėčio ir, parimęs ant rankų, susimąstė: „ Ir tėvas pyksta, persekioja. Ar aš ne suaugęs vyras, ar negaliu elgtis taip, kaip noriu? Ko jis kišasi į mano gyvenimą? Ar aš negaliu mylėti? Ar aš ką bloga darau? Mano viskas rimtai apgalvota, jokių blogų ketinimų neturiu... Bet kažin kas mergiotę apsėdo? Ir kaip ji drįso? Ar aš tiek tevertas? Kiek mergaičių bučiavau ir nė viena manęs neatstūmė... O čia piemenė, samdinė... Vietoj to, kad džiaugtųsi tokio vaikino dėmesiu, purkštauja...
Ne! Aš šito taip nepaliksiu, turės ji man už tai sumokėti. Gavus nuo mergos per nosį, taip lyg niekur nieko pasitraukti būtų kvailystė, visiškas savęs negerbimas. Ji dar pašokinės, prisimins ilgai tą įvykį, tą nevykusį pokštą ir gailėsis visą gyvenimą, taip padarius. Ne aš būsiu, jeigu jai neatkeršysiu“.
Benas girdėjo, kaip Liudvelė užsirakino klėties duris, bet jam jau buvo vis tiek: „ Tegul. Niekur ji nepabėgs...“
Liudvelė neužmigo iki ryto. Ji jau kremtasi, gailisi taip pasielgusi: „ Gal aš be reikalo pasikarščiavau, paskubėjau? Juk nieko blogo nebuvo, tik bučiavo, - abejojo ir sau priekaištavo, - gal iš tikrųjų nori mane vesti? Jeigu bando taip tik prisiviliot, tai taip ir gerai, taip jam ir reikia... O jeigu kalba teisybę, tai supyks ir niekada daugiau nebeateis. Dieve, Dieve, ką aš padariau? Praradau tokį vaikiną... Kur buvo mano protas?“
Tik prieš aušrą Liudvelė truputį užsnūdo, bet, prabudusi nuo gaidžių giedojimo, pašoko, apsirengė ir nuėjo į pirkią taisyti pusryčio.
Iškart galvojęs ant visko nusispjaut ir nebežiūrėt nė į tą pusę, bet dabar nusprendęs atkeršyti, už savaitės Benas vėl klėtyje. Vėl, pasisodinęs šalia savęs ant lovos krašto Liudvelę, ją apkabino.
- Sakyk, kodėl tu su manimi taip? Aš tau širdį rodau, o tu su kumščiu, - graudeno jis mergaitę. - Nemyli tu manęs - štai kas. Jeigu mylėtum, taip nedarytum. Aš, pavyzdžiui, niekada nedrįsčiau tau suduoti.
- Kai tu taip keistai ėmei mane bučiuot, pagalvojau, kad nori parsigriaut mane į lovą, - užraudusi aiškinasi Liudvelė.
- Na, ir kas čia blogo? Argi mes nemylime vienas kito? Argi nenori, kad dar labiau tave mylėčiau?
- Kaip gi taip sakai, kad nieko blogo? - vėl sunerimo Liudvelė, - nevedusiems gulėti vienoje lovoje yra nuodėmė, paleistuvystė.
- Vis tiek anksčiau ar vėliau aš tave vesiu. Koks gi skirtumas? Bet būk rami. Per jėgą aš tavęs nesieksiu, nebent tada, kada abu susitarsim... Turim daug laiko ir aš palauksiu...
- Niekada, nė negalvok! - vėl išsigando Liudvelė ir pasitraukė toliau, bet Benas, aistringai bučiuodamas, ją vėl prisitraukė ir ėmė segioti bliūzelės sagutes.
- Ką darai? Paleisk, - bandė trauktis, abiem rankom įsirėmusi į jo krūtinę, bet Benas ėmė bučiuoti Liudvelės nuogą kaklą.
- Dar čia nebučiavau... Ar neleisi? Ko gaili, jeigu myli? Man malonus kiekvienas tavo kūno lopinėlis... Na, smok su kumščiu, trenk, mušk, o aš vis tiek bučiuosiu...
Liudvelė pagaliau išsilaisvino, bet ką nors griežčiau pasakyti  bijojo, kad nesupykdytų Beno: „ Juk nieko nedaro, tik bučiuoja. Padurniuos ir išeis. Dievai jo nematė...“
Benas vis lankėsi, o Liudvelei kuo toliau, tuo sunkiau darėsi su juo kovoti. Kaip ištroškęs geria vandenį, taip Benas troškinamas geidulio, bučiuoja ją visą. Galvą, kaktą, smilkinius, akis, skruostus, lūpas, kaklą, rankas, kol kartą, atsegiojęs mergaitės bliūzelę iki juosmens, pasiekė nuogas krūtis ir karštomis lūpomis įsisiurbė į tarpą tarp jų.
Liudvelė visa savo esybe pajuto pavojų, bet jau negalėjo, o ir nenorėjo Beno atstumti...
Nuo galvos iki kojų ją užliejo niekada nepatirto, palaimingo  jausmo banga, suėmė silpnumas ir ji pasidavė, glausdamasi prie Beno krūtinės.