Nusistovėjo šilti orai ir Liudvelė išėjo miegoti į klėtį. Visus metus ji duso kamaraitėje, o dabar tegu tos duonos paragauja nauja samdinė Monika.
Nors žiemą ir kamaraitėje ne taip blogai, šilumos užtenka, mažiau triukšmo, bet vasarą klėtyje kur kas geriau. Čia vėsu, erdvu, daugiau šviesos, tik viena bėda...
Kai tik ji čia atsikraustė, įjunko lankytis Benas.
Eidama miegoti, ji visada užsirakina duris, bet kitą kartą, kai nusivėlina su ruoša, atėjusi randa, ant lovos krašto besėdintį Beną.
– Ką čia veiki? Ko neini miegot? – piktokai klausia Liudvelė ir atsisėda ant kėdutės prie stalelio.
– Kad aš šiandien per dieną beveik nemačiau tavęs, pasiilgau, – maloniai šypsosi vaikinas ir, paėmęs už rankos, prisitraukia mergaitę arčiau savęs ir pasisodina ant lovos. – Sėsk va čia, Pasikalbėti reikia.
– Ar dabar laikas kalbėtis?. Miegoti metas. Pats juk žinai, kaip anksti reikia keltis, – atsargiai sėdasi prie jo Liudvelė ir atsitraukia toliau.
– Išsimiegosim, yra dar laiko, – ramina ją Benas, – per dieną dirbam, naktį miegam, tai kada pasišnekėti?
– Ar jūs eisit į laukus, ar ką nors kitą dirbsit, bet pusrytis visada turi būti ant stalo laiku, turiu suspėt, – rūpinasi Liudvelė. – Na, ką gi tu čia man nori pasakyti? Sakyk greičiau, negaišink.
– Pirmiausia, tai myliu tave be galo, be krašto... Ir kuo toliau, tuo labiau...
– Tai jau girdėjau, bet argi tai šneka? – pertraukia jį Liudvelė ir juokiasi, – greičiau sakyk, ką dabar sugalvojai?
– Ši mano kalba bus labai rimta ir daug kartų gerai apgalvota. Tik man reikia žinoti, ar tu mane myli?
– O jeigu taip, tai kas iš to? – patylėjusi paklausė mergina ir kažkodėl suvirpėjo jos balsas.
– Na, tada vesiu aš tave, – ryžtingai ištarė Benas ir apkabino Liudvelę.
Mergina susidrumstė: „ Na, štai ir vestuves siūlo, ir ženytis žada. Pats laikas padaryt viskam galą, – bet, geriau pagalvojusi, apsiramino, – bet į lovą dar negriauna...“
– Neleis tau tėvas manęs vesti, – jau tvirčiau pareiškė Liudvelė, – nenorės jis tokios biednos marčios.
– Nieko nežiūrėsiu, kad ir neleistų. Kad ir nieko neduotų, kad ir iš namų išvarytų, – karštai, atvirai, nuoširdžiai išbėrė Benas tai, apie ką daug galvojo. – Abu jauni, sveiki, kad tik mylėsim vienas kitą, nepražūsim... O gal tu nenorėsi už manęs tekėt, kai aš būsiu biednas? – staiga ne juokais išsigando vaikinas.
– Jeigu imtum, tai tikrai nieko nebijočiau, nieko nežiūrėčiau, – prisipažino Liudvelė ir po tokių jos žodžių Benas stipriai apkabino ir pradėjo ją karštai bučiuoti.
Reikėjo didelių pastangų, bet mergaitė išsilaisvino iš jo glėbio ir, sugniaužusi kumščius, tvojo Benui į veidą ir išbėgo iš klėties.