Gera tiems...

Kas kartą,  saulikei  į vakarus krypstant,
į tą pusę, kur tėviškės šlama beržai,
vis dažniau į galvą smelkias mintis:
- Ko i kodė tu čia atėjai?

Teip likimas, a dievas te lėmė,
kad virš trisdešimt metų prabėgo,
kai į rytų Aukštaitiją „atsitrėmęs“ esu,
o vis da, kaip svečias jaučiuosi
i prie balto popieriaus lapo parimęs
dažnai naktimis pagalvoju:
- Galbūt jau, kad čia tik svečiu i liksiu?..
.........................................................
Gera tiems, katrie daba da namie...

Šias eilikes pabandžiau surašyti teip, kaip šneka mano tėviškėje - Vambalių kaime, mokslininkų vadinama vakarų Aukštaičių tarme, da kiteip, Veliuoniškių pratarme, bet daug kas mus i prie žemaičių priskiria, nors mes da visai nežemaičiuojame, bet už desėtko kilometrų, jau nuo Juodaičių, a te nuo Stakių,  jau vė kitep šneka, labiau žemaitiškai...
Anot poeto, visi tikriausiai pamenat - Žemaitija gi kažkada net iki Raudondvario tęsiasi:
- „Kur Nevėžis pro Raudoną dvarą čyst savo vandenį in Nemuną varo“...
O mano tėviškė da toliau in vakarus, už Dubysos da trys kilometrai, a jeigu nuo Seredžiaus – tai net i visi septyni susidarys į šiaurę, jeigu nuo Palemono kalno į tą pusę pažvelgsi...
Daba čia noriu pateikti kad i mano senelis 1937 metais teip da rašė...
Tai yra „Laiškas – lapelis“, skirtas ateities kartoms, kurį parašė mano diedukas, Rapolas Kazakauskas. Laiškas buvo įdėtas į butelį, kamštis užlietas vašku, o tas užkištas už balkio senoje klėtyje.  Apie 2006 metus, tvarkant senosios klėties likučius i buvo surastas šitas „Palikimas“...
Tėvas pasakojo, kad i daugiau tokių laiškų yra buvę:
- Vieną laišką - seno avilio tarpusienį surado, kitas sakė, kad senoje gryčioje, ant aukšto, po šiaudiniu stogu buvo pakištas, ardant stogą rado, bet nė tie laiškai, nė kas juose buvo parašyta nežinoma, o vot šitą pabandžiau išsaugot...
Kadangi jis skirtas ateities kartoms tai todė i tamstoms jį čia sumislijau pateikti...

Mano senelio, Rapolo Kazakausko, palikimas

Laiškas – lapelis, skirtas ateities kartoms, kurį parašė mano diedukas Rapolas Kazakauskas, buvo įdėtas į butelį ir paslėptas senoje klėtyje, griaunant ją i suradom šitą  palikimą...

Lapelio tekstas:
Pirma lapelio pusė:
1937m. Birželio 15 d. šisei raštas rašitas atminčei; Kas gol kada skaitis i prisimints, kad dulki, esi i dulke pavirsi teip, kai tas ir i visi kiti, kurie buvo šiame pasauli ir bus:
Šei to rašta surašė Rapolas Kazakauskas teip, kuris gimi 1882 m. Kauno mieste, giveno Veliuonoj ant 12 ha. žemės, bet vargu, nelaimiu prispaustas.

Antra lapelio pusė

1936 m. pardavi savo ūki, o pirkau šėn vietoj, t. y., Sarapino Prano Vambaliu kaimas Seredžius ir aš nupirkęs ta vieta tvarkiau ir ton klėti remontavau ir ta rašta rašu.
1935m. buvo lietingi,  
1936 m. sausi per dauk, 1937 m. pavasaris buvo per dauk sausas.
Sudiev, sudiev.
Rapolas Kazakauskas

Pabaiga

Na va, šiais 2013 tarmių metais i aš da prisiminiau, kad savo tarmi turiu, ankščiau maniau, kad jau visai pamiršęs būsiu, bet kai tik ką nors, kur nors išgirsdavau mūsiškai šnekant, tuoj būtinai paklausdavau:
-  A ne nuo Seredžiaus būsi? A ne Serediškis esi?  Dažniausiai visada pataikydavau atspėti, kad tai žemietį sutikau...
.............................................................................................................................................
Tai va, kalba i išduoda visas paslaptis, iš kur būsi i kas tokis esi, prasižiojai i viskas aišku... Nepasislėpsi... Todė - mylėkim i saugokim savo tarmi, o iš tarmių ir bendrinė kalba sudėta...
Išliks tarmės,  išliks kalba – išliks ir Lietuva...
P.S.:
Laiško originalo kopija galerijoje...