Gyvenimas... Vien žodis šis juokingas. Tarsi sakytų — egzistuok. Man, jaunai, gal kiek pamišusiai, jis toks... Per trumpas. Žinoma, pavadinimas negali būti ilgesnis už mintį, bet verčiau jį vadinčiau kelione. Ne dėl to, kad kasdien mes kažkur einame, judinam lūpas, ne todėl, kad vaikšto mūsų mintys... Ir net ne todėl, kad mes prie kažko artėjame, nesvarbu — įvykiai tai ar žmogus... Manau, gyvastis yra kelionė, nes mes niekad nepasitenkiname tuo, ką turime, mums vis kažko trūksta, ir to pasekoje mes judame ieškoti skanesnės duonos kąsnio. Gyvenimas. Ha. Kiek iš mūsų, jaunų širdžių, šiandien dar gyvos? Ne plakimu, ne kraujo apytaka ir ne nerviniais impulsais, o jausmais, užuojauta, norais, meile? Nebekalbu apie tai, kad materialus mąstymas pakeitė net jausmą, kadaise pačiu švariausiu buvusį. Tokį švarų, kad net vienos meilės sėklos užtekdavę naujai sielai sukurti, įžiebti gyvybės stebuklą moteryje. O kur ši sėkla dabar? Šiukšlynuose, užkampiuose, rankose ar net, atleiskit man, burnose... Kiek širdžių dar plazda tikrumu, kai pamačius mylimą žmogų ištirpstama galvoje ir iš meilės nė žodžio nedrįstama ištarti? Kur visa tai dingo? Nejaugi galingi monopolistai nupirko mūsų sielas ir įsodino mumyse savas ir taip svetimas tuštybės sėklas? Už ką mes atidavėm tikėjimą, jei ne Dievu, tai artimu... pačiu savimi, savo jėgomis. Kiek sielų kasnakt miršta, siekdamos materialumo naudos ir pamiršdamos artimo malonumą, kai tyla tuo metu tampa garsesnė už išsakytą jausmą ir ašara nuplauna bjaurastį nuo mūsų veidų, o mes, į ištiestą draugo ranką, spjauname savo tuštybę ir išeiname ieškoti „skanesnio kąsnio“, kuris ilgainiui mus pačius suėda. Gyvenimas, juo aš ir einu.