Vidurnaktis, ir girdis dūžiai
Iškankintoj sieloj,
Tuštumoj širdies...
Atsitrenkę dūžiai virsta
Ledo šukėm, žiežirbom pabyra
Iškankintoj sieloj, gilumoj širdies...
Jausmas vėl išblaško
Užslėptą vienatvę
Iškankintoj sieloj byra pelenais.
Tyliai bėga laikas,
Gilios upės teka,
Ašaros vėl sūrios krenta žvaigždėmis.
Iškankintoj sieloj blaškos pienės pūkas,
Laikrodis skaičiuoja skausmo minutes...
Išdavikas šaltis vėl sukaustęs kūną,
Uždengė vienatvę, slepias nuo tavęs...
Ir tada lyg paukštis viesulas pakyla —
Nubloškia, vienatvę gena nuo tavęs...